Keiskime mitybos įpročius

IMG_9150_434x600.jpg

Vitaminas B12 ir baltymai. 

Dar prieš pusšimtį metų JAV Žemės ūkio departamentas išleido "Kasdienės mitybos patarėją", kuriame buvo siūlomos štai tokios maisto grupės: mėsa, pieno produktai, grūdai, daržovės ir vaisiai. Tada praėjo trys dešimtmečiai ir pasirodė moksliniai paneigimai. Pasirodė, kad tokioje standartinėje dietoje buvo per daug riebalų, cholesterolio, o žiemos periodu taip maitinantis apskritai žmogui trūkdavo ląstelienos, vitaminų, mineralinių druskų, sudėtinių angliavandenių. Dar po dviejų dešimčių metų "National Research Council" išspausdino naujus tyrimus, kad įvairių organų - žarnyno, krūtų, prostatos - vėžys yra susijęs su netinkama mityba. Pastebėta, kad šalyse, kur beveik nevartojami pieno produktai, retai sergama kaulų išretėjimu, nors pieno produktai laikyti geriausiu kalcio šaltiniu. Štai pavyzdžiui garsus pasaulio mokslininkas dr. Colinas Campbellas, atlikęs mokslinius tyrimus Kinijoje, patvirtino, kad kinai, kurie maitinasi beveik tik augaliniais produktais, labai retai serga vėžiu, kraujotakos ir virškinamojo trakto ligomis, jų organizme yra daugiau geležies nei mėsos ir pieno produktus valgančių amerikiečių. Atsakingosios medicinos gydytojų sąjungos atstovai išskiria tik šias keturias maisto grupes: daržoves, vaisius, ankštines sėklas ir javus. Šios sąjungos mokslininkai paneigė nuomonę, kad mėsa yra vienintelis vitamino B12 šaltinis. Šis vitaminas yra vienintelė maistinė medžiaga, kurios mes negauname su augalinės kilmės maistu. JAV Žemės ūkio departamentas, intensyviai tiriantis vitaminą B12, rekomenduoja gyvūninės kilmės maistą: mėsą, kaiušinius, pieno produktus.  Dr. Vivian Vetrano ir kiti natūropatai teigia, kad sveikame žarnyne vitaminą B12 gamina bakterijos. Daugelis veganų vartoja papildus. O štai baimė negauti su maistu pakankamai baltymų atėjo iš praeito šimtmečio pradžios. 1922 m. Baltimorės Dž. Hopkinso universiteto biochemikas ir dietologas prof. Elmeris Makolumas padarė kategorišką išvadą, kad gyvūnų kūnai ir augalų audiniai iš esmės yra sudaryti iš baltymų, angliavandenių, riebalų ir kitų giminingų substancijų. Kiti komponentai neesminiai. Ir šia išvada daugelis iš mūsų vadovaujamės iki šiol. Nors vėliau mokslininkai atliko daugybę tyrimų ir atrado šimtus įvairiausių maistinių medžiagų, gyvybiškai svarbių žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, apytikriai paskaičiuota, kad egzistuoja apie 40 tūkst. fitonutrientų, kurie dar net nepradėti tyrinėti. Ir niekas neklausia, iš kur jų organizmas gaus? O jų kartu su baltymais gauname iš šviežių žalumynų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad koncentruotų baltymų šaltinis yra ne tik mėsa, pienas, kiaušiniai, bet ir ankštiniai, riešutai, sėklos, javai. Dažnai tvirtinama, kad tik mėsoje yra pilnaverčių baltymų. Tačiau visi baltymai gaminami iš aminorūgščių kombinacijų. Kiekviena gyva ląstelė - žmogaus ar bet kurio gyvio, augalo, yra sudaryta iš įvairių rūšių baltymų. Tik žmogaus organizmas iš visų 23 baltymų sintezei reikalingų aminorūgščių, aštuonių negali sintezuoti pats ir turi gauti iš maisto produktų. Visos aštuonios aminorūgštys yra tik kiaušiniuose ir piene, mėsoje jos irgi yra ne visos. Štai kodėl pakankamai baltymų organizmas gaus tik tuomet, kai bus valgomas įvairus maistas. Ir svarbiausia, kuo daugiau gyvo maisto - kuriame būtų organizmui galimybę maitintis ir gyventi teikiančių enzimų. Enzimai yra labai jautrūs temperatūrai. Aukųtesnėje nei 47 laipsniai temperatūroje jie tampa inertiški, 49 - suglemba ir nusilpsta, o 54 - žūsta. 

Virti ir perdirbti produktai palaiko mūsų egzistavimą, tačiau ar generuoja atomus, suteikiančius mūsų organizmui gyvybinės jėgos? Galima per dieną gerai maitintis 4 - 5 kartus, bet organizmas badaus, negaudamas iš maisto būtiniausių elementų dėl sutrikusios enzimų pusiausvyros. 

Vis dėlto didžiausia blogybė - tai turbūt priklausomybė nuo perdirbto maisto. Užtekdavo vienam žmogui vienoje šalyje atrasti ar pagaminti priklausomybę sukeliančią medžiagą ar produktą, kaip šie žaibiškai išplisdavo po visą pasaulį. Vystantis naujoms technologijoms, mokslininkai vis giliau skverbiasi į maistinių medžiagų sudėtį, atranda naujų sudėtinių dalių, tarp kurių ir naujų sukeliančių priklausomybę. Juk maisto produktus renkamės visų pirma atsižvelgdami ne į jų maistines savybes, o į jų teikiamą malonumą. Ir taip nuolat pataikaujame liežuviui. ...baltas cukrus, balti miltai, balta druska, tabakas, šokoladas... 

Baltas cukrus.

Baltas cukrus arba sacharozė yra nenatūrali molekulė, visiškai neturinti maistinės vertės, bet turinti daug koncentruotos energijos. Didelis rafinuoto cukraus suvartojimas gali sukelti net ir maistinę skolą - žmogaus organizmas gaus daug energijos, tačiau jam trūks kitų pagrindinių maisto medžiagų. Be to, žmogaus organizmas sacharozės gauna ne tik iš baltojo cukraus, bet ir iš visų krakmolingų daržovių. Štai verdant saldžiąsias bulves, krakmolas virsta cukrumi. Taigi virtos bulvės prideda prie mūsų maisto raciono dar daugiau cukraus. Balta duona, kruopos, makaronai, kiti produktai, pagaminti ių baltų miltų, - toliau sėkmingai didina cukraus kiekį.  Žmogaus organizmas, norėdamas susidoroti su tokiu cukraus kiekiu, didina insulino gamybą, vos tik pradedame valgyti. Žmonės yra užrpogramuoti į stresą reaguoti renkantis saldų maistą. Ir tik nuo vaikystėje suformuotų įpročių priklausys, ką jie rinksis - balto cukraus turintį produktą ar saldų vaisių. 

Balta druska.

Daugelis kiekvieną produktą pasūdo valgomąja druska arba natrio chloridu. Natris yra reikalingas, kad būtų perduodami impulsai į kiekvieną mūsų kūno nervą ir kad geriau susitraukinėtų raumenys. Daug natrio druskų randama dirvožemyje, todėl visi augalai, užauginti tokiame dirvožemyje, jo turi pakankamai. Dėl natrio trūkumo nereikėtų rūpintis. Didesnį rūpestį turėtų kelti jo perteklius. Žmogui kasdien reikia 50 mg natrio, tačiau jis kasdien suvartoja net apie 5000 mg. Priklausomybė nuo druskos yra panaši į priklausomybę nuo alkoholio, tabako, cukraus, kofeino. Kadangi natrio chloridas yra nenatūralus, jis susilpnina skonio receptorius liežuvyje tiek, kad mes nebejaučiame daugumos natūralių valgių prieskonių. 

Mėsa, paukštiena, žuvis.

Ir šiuose maisto produktuose randama opioidinių peptidų. Jei mėsa kepta ant grotelių, joje bus ne tik optioidinių peptidų, bet ir kitų toksinų. Gali būti, kad priklausomybę sukeliančių medžiagų sankaupa ant grotelių keptoje mėsoje bus net didesnė nei cigaretėse. Štai kodėl nuo tų laikų, kai žmonės ėmė maitintis termiškai apdorotu maistu, kepta mėsa tapo vienu trokštamiausių gardumynų. Dėl tos pačios priežasties žmonės mieliau renkasi kepintus, o ne žalius riešutus, ne salotas, o keptas daržoves, ne paprastą, o skrudintą duoną. Kepina kakavos pupeles, kad iš jų gautų šokoladą. Kavą taip pat verda iš skrudintų pupelių. 

Kviečiai.

Mokslininkai išmatavo opijatų kiekį kviečiuose. Iš labai mažo kviečių kiekio gavo gana nemažą opijatų dozę. Kviečių opioidiniai peptidai ne tik sukelia didelę priklausomybę, bet ir labai veikia hormonines funkcijas. Todėl duona ir yra tokia populiari, juk joje yra nemažai cukraus. Opioidiniai peptidai prasiskverbia pro žarnų sieneles ir sulėtina virškinimą, todėl jaučiamės sotūs. Balta duona apskritai nėra maistinga.