Ką dovanosime savo vaikams?

Ką dovanosime savo vaikams?

Jau kelintus metus stengiamės visa šeima Advento laike nurimti, susitelkti, pasinerti į gilesnius apmąstymus. Labai patiko ir prilipo neseniai mūsų Augueco Dūzginėlio rengtame interviu gamtos mokslų dr. Angelinos Zalatorienės pasakyti žodžiai, atlikti savo vidaus inventorizaciją. Ją atlikus galima ir prasmingai išpažinties prieš šv. Kalėdas nueiti. Ne dėl įvaizdžio, ne dėl to, kad "šventiniai" katalikai taip daro bent pora kartų metuose. O dėl to, kad tą laikotarpį tuomet pajunti kitaip. Ir žinai, kad šv. Kalėdos - tai gimtadienis, o ne dovanos, lemputės, eglutės ir visa kita šventinė atributika. Be stresinio bėgiojimo po šventinius įmonių, mokyklų vakarėlius ar didžiuosius prekybos centrus, beieškant dovanų, apie kurias ir turėjo būti šie visi pamąstymai. Tačiau dovanų ieškojimas ir Advento laikas šiuo metu yra labai persipynę ir susipainioję. Paradoksas, tamsiausias metų laikas skirtas vidinei šviesai įžiebti vis labiau įžiebia daugybę lempučių ir spindėjimo parduotuvių vitrinose ir miestų skveruose, kuriuose mes visi tik dar labiau pasiklystame. 

Tą patį sako ir ne vienų vaikų namų auklėtojos. Šiuo laikotarpiu vietoj pasninko jų auklėtiniai labiausiai prisivalgo saldumynų ir gardumynų. Už visus metus. Mat, tuomet visi, norėdami atlikti pareigą, prisimena. Ir dovanoja. Negalvodami, ar tos dovanos yra laukiamos, reikalingos. Svarbu, gi įvaizdis. Visi taip daro, visi aukoja, visi dovanoja. Kartais net nebesvarbu nei ką, nei kam, nei kaip. Vėlgi skamba Angelinos, spaustos į kampą visų susirinkusių į poezijos vakarą su klausimais, ką dovanoti. Kokiam zodiako ženklui. Poetė kelis kartus perklausė, nelabai supratusi, ką norime išgirsti. Ir kelis kartus pakartojo: dovanokime laiką. 

Kol augo mano pirmieji vaikai, prieš šventes visad darydavome didžiąją namų inventorizaciją. Ir visus "išaugtus" žaislus kraudavome į dėžes ir veždavome į vaikų namus. Galvojome, auklėjome, kad tai kilnu, gražu - dalintis ir pagalvoti apie tuos, kurie auga ne šeimose. Kol kartą viena auklėtoja pasakė: mes nebepriimame pliušinių žaislų. Tai buvo stop signalas. Ar dovanojame dėl to, kad mums nebereikia? Ar prisimename tik tada, kai patiems kas nors primena? Gal geriau tuos vaikus visus metus globoti, o ne kartą metuose visiems vienu metu? O dar ironiškiau, po šių žodžių labai atsakingai perku pliušinius žaislus. Pasirodo, paskui yra didžiulė problema, kur juos dėti. Ir kur jie keliaus? Į tą milžinišką sąvartyną šalia Vilniaus? Kur niekas nebetelpa? Ir kurį vaikų sauskelnės, žaislai ir kiti vienkartiniams žaidimams ir užgaidoms skirti daiktai kimšte kemša? Kai darželyje darėme ekoremontą, turėjome bėdų ne tik su mums dovanotais pliušiniais žaislais, bet net ir su vaikiškais kilimais, kurių utilizavimas yra labai sudėtingas. O tarnauja jie gi tokį trumpą periodą. Vaikai užauga ir kilimų su mašinytėmis niekam nebereikia.

Kai gimė trečias pagrandukas, mūsų šeimos gydytojas man lyg tarp kitko pasakė: tik nepadarykite klaidos ir nepraraskite savo autoriteto vaiko akyse. Didžiausias tėvų melas yra apie Kalėdų senį, kuriam vaikai rašo laiškus, o mes, tėveliai, pakeliui į paštą juos perskaitome ir įvykdome norus. Tada prisiminiau, kaip mūsų dukra, jau tada vienuolikmetė verkė per Kalėdas. Verkė ir per kitas. Niekas aplink iš jos bendraamžių nebetikėjo Kalėdų seneliu, o ji dar labai norėjo tikėti. Parašė laišką, niekam nerodė ir pati išsiuntė. Ir žinoma, dovana nebuvo ta, apie kurią rašė laiške. Paklausta, kodėl verkia. Ji neatsakė. Neatsako į šį klausimą iki šiol. Manau, į jį man atsakė mūsų gydytojas. Tačiau, kaip darysime augindami mažiuką, dar nežinau. Tik žinau viena, kad labai stengsimės sudėti tvirtus moralinių vertybių pamatus. Dvasinių. Kad jokie dovanojimai neturėtų tokio ypatingo poveikio. 

Turbūt tie dvasiniai pamatai ir turėtų vieną kertinių akmenų: padėti tuomet, kai tos pagalbos tikrai reikia, dovanoti tai ir tada, kai to reikia, dalintis visada. Sako, jei šeima gyvena ir rūpinasi tik savo gerove, ir vis neturi laiko pasirūpinti ir padėti kitiems, ji savo vaikus programuoja užaugti egoistais. Jei vaikai nematys pavyzdžio, kad tėvai padeda kaimynams, bendruomenei, daro gerus darbus ne tik savo kieme, o net ir savo kiemą palikę, juos pirmiausia padaro kituose, tai ir vaikai užaugę taip elgsis. Vaikystėje dedame tuos pamatus. Apie tai nesusimąstome, o kai vaikai jau paaugliai, stebimės, iš kur jie taip išmoko, kodėl jie taip elgiasi, juk ne taip auginome. Vaikystės klaidos tėvams atsirūgsta paauglystėje. 

Savo mažąjį pavadinome dviem vardais. Antrąjį Mikalojaus davėme todėl, kad mums buvo labai graži šio šventojo istorija. Tai ir galėtų būti tikroji dovanojimo meno istorija. Mat, Kalėdų senelio istorija prasidėjo būtent nuo švento Mikalojaus iš Miros istorijos. Mikalojus gimė Mažojoje Azijoje, dabartinėje Turkijoje, turtingoje krikščionių šeimoje. Tėvams anksti mirus, jam atiteko visi šeimos turtai. Tėvai buvo padėję tvirtus dvasinius pamatus, mat, Mikalojus sugalvojo visus turtus skirti geriems darbams. Proga pasitaikė netrukus. Vienas neturtingas miestelio gyventojas niekaip negalėjo sukrapštyti kraičio trims savo dukterims. Kažkuriai iš jų būtų tekę kitokiais nelegaliais būdais prasimanyti pinigo. Mikalojus naktį įmetė jiems per langą kapšą pinigų. Taip jis darė dar kelias naktis. Taip jis pamažu tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. O nuo XIV a. imta tikėti, kad jis neša dovanas vaikams. Skirtingose šalyse jis įgaudavo vis kitokį rūbą ir net vardą. Dabar, pasirodo, ir kitokią jau prasmę. O juk jo dovanos buvo skirtos padėti. 

To ir linkiu mums visiems belaukiantiems ir besukantiems galvas, kam kaip padėti ir ką padovanoti.

Ingrida Lauciuvienė