Vaiko raidos etapai: paauglys padarys taip, kaip buvo auklėtas vaikystėje

Vaiko raidos etapai: paauglys padarys taip, kaip buvo auklėtas vaikystėje Nuo gimimo iki metų ar pusantrų. 
Šiuo metu kūdikis dar nesuvokia savęs kaip individo, jis jaučiasi mamos dalimi. Būtent todėl mamos nuotaikos, žodžiai, požiūris, šiluma, kūno kalba ir įvairiausiais būdais reiškiama meilė - svarbiausia, ką mažyliui reikia suteikti šiuo ankstyvuoju laikotarpiu. Tuomet nereikėtų vaiko disciplinuoti, sudarinėti mitybos ar miego režimo, viskas turėtų vykti pagal vaiko norus. Visi kūdikio norai turi būti pildomi. Kitaip nuo pirmųjų dienų prasideda vaiko prigimties ignoravimas, o tai jau yra pavojinga. Jeigu vaiko prigimtis ankstyvoje vaikystėje yra ignoruojama, ateityje suaugęs gali dažniau jaustis sutrikęs. Nors ir užsiima suaugęs kokia nors veikla, pasitenkinimo ir laimės nejaučia. Dažnai lydi "buvimo ne savo rogėse" jausmas, sunku save realizuoti kaip asmenybei. 
Pagrindinė tėvų pareiga šiuo ankstyvuoju laikotarpiu - elgtis taip, kad atžala nepajustų buvimo atskirai. Kas verstų jaustis neramiai.

Nuo pusantrų iki trejų metų.
Vaikai pradeda jausti savo individualumą. Apie trečius gyvenimo metus įvyksta vadinamoji "trejų metų krizė", tačiau išties tuo metu vaiko elgesys yra normalus ir natūralus. Mat, ūgtelėjęs vaikas pajunta, kad jis gali kažką lemti, keisti situaciją, priimti asmeninius sprendimus. Vaikas pradeda noriai reikšti savo valią. Šiuo laikotarpiu tėvai gali leisti vaikui ugdyti stiprią valią arba... atvirkščiai, slopinti išraišką. Vaikas ima norėti to, kas anksčiau jam net nerūpėjo. Pvz., batukų, kurie jam nekėlė jokių emocijų, jis dabar nebenori autis. Tėvai, susidūrę su tokiu mažylio pasipriešinimu, dažnai ima jį įkalbinėti, aiškinti, kad jie geriau supranta situaciją, geriau žino, ko vaikui reikia. Tačiau įkalbinti šio amžiaus vaiką yra neįmanomai sunku. Tačiau jei tėvai pirmajame raidos etape tinkamai pildė vaiko poreikius, dabar "įkalbėti" bus gerokai lengviau ir paprasčiau. Reikia stengtis sudaryti vaikui sąlygas, kuriose jis galėtų jaustis ir veikti laisvai, per daug nekontroliuojamas ir nestabdomas. Ypač dažni tėvų draudimai "ne", "negalima", "nedaryk" žlugdo vaiko savarankiškumą ir valią. Tokiems vaikams užaugus bus labai sunku pradėti kokią veiklą, jie bus pasyvūs, dažniau jausis taip, lyg nuo jų situacija nepriklausytų, tarsi nieko negalėtų pakeisti.



Nuo trejų iki penkerių metų.
Šiame amžiuje vaikai mokosi bendradarbiauti. Tėvai ragina vaikus pasirūpinti savimi, elgtis savarankiškai, tačiau taip pat moko ir padėti, pagelbėti ir kitiems. Tik nereikia pamiršti, kad tėvų elgesys ir pavyzdys yra geriausias mokytojas. Todėl reikia ir tėvams padėti ir vaikui, ir kitiems. Šiuo laikotarpiu formuojasi vaiko suvokimas, kad tarp išorinio pasaulio ir jo, taip pat tėvų, kitų žmonių turi vykti draugiški mainai. Vaikams labai svarbus tėvų pavyzdys rūpintis ne tik savo šeima, savo kiemu, bet ir nuolat pagelbėti aplinkiniams. Kitaip vaikai augs egoistiški. Paaugę nepadės nei savo tėvams, nei tuo labiau varginsis padėti kitiems. Ne visada už atlygį. 

Nuo penkerių iki keturiolikos metų. 
Žaidimų ir nuolankumo periodas. Vaikas per žaidimus pažįsta save. Jis mato pasaulį kitokį, nei visi, kuria įsivaizduojamas erdves, paprastiems daiktams suteikia neįprastas funkcijas, pats pasineria į vaidmenį, ieško savęs, mėgina suprasti savo prigimtį. Jei šiuo metu vaikui užkraunama pernelyg daug būrelių, žalojama vaiko psichika. Jam nelieka laisko laisvai ir ramiai sutarti su pačiu savimi, laisvai reikštis. Būreliai naudingi tik tada, kai jų nėra per daug, ir tik tokie, kuriuos vaikas mėgsta ir lanko noriai. Šiuo laikotarpiu vaikas turi mokintis išgirsšti ir įsiklausyti į suaugusių nuomonę, išmokti juos gerbti. Todėl ir tėvai turi būti vaikams sektinas pavyzdys. Vaikas įsisavina šeimos ritualus, vertybes. Berniukai turi daugiau laiko praleisti su tėčiu, o mergaitės su mama. Berniukas pradedamas ruošti tapti vyru, mokomas globoti moteris, keisti savo charakterį, susilaikyti. Mergaitės mokosi tvarkos, padėti mamai, rūpintis šeima. 

Nuo keturiolikos...
Prasideda paauglystė. Tėvai jau nebegali pakeisti vaiko charakterio, vertybių, pasaulėžiūros. Asmenybė jau susiformavusi. Auklėti jau per vėlu. Galima tapti tik geru patarėju ir draugu. Tėvai, ankstyvaisiais vystymosi etapais sukūrę tvirtą ir gerą santykį su vaiku, gali su juo diskutuoti, paveikti jo nuomonę, tačiau sprendimus priima jau pats vaikas. Vaikas sprendžia, tikėti ar ne tėvais, priimti patarimus ar ne. Ir jei šiuo metu dar tėvai ir paveikia vaiko sprendimus, vaikas nusileidžia, vėliau jis vis tiek padarys, kaip pats panorėjęs.
Padarys taip, kaip buvo auklėtas vaikystėje. 



Parengta pagal Augueko namų seminarų su lektoriumi Vaidu Arvasevičiumi medžiagą.