Portretai - Evelina Grigienė

Portretai - Evelina Grigienė
Evelina. Dažniau turime klausytis vidinio balso
 
Eveliną Grigienę drąsiai galima vadinti darželio senbuve - bemaž pusę gyvenimo ji dirba su vaikais. Greitu
metu rankose laikys psichologės diplomą, o savo žinias ir toliau gilins meno terapijos srityje. Ji aiškiai žino,
kas yra jos gyvenimo vedlys ir ko siekia. Bendraujant su ja jauti ramybę ir savotišką saugumo jausmą. Mums
besikalbant į kambarį vis įlekia Patrikas, jaunėlis Evelinos sūnus. Jis užsiropščia mamai ant kelių, pasako
kelias nereikšmingas frazes, pakšteli į skruostą ir, matyt, pasisėmęs to saugumo, pasileidžia atgal pas vaikus.
- Evelina, ar skaičiavote kiek metų dirbate "Dūzginėlyje"?
- Jau keturiolikti eina. Į darželį atėjau tik įstojusi į Universitetą studijuoti psichologijos, man tada buvo
aštuoniolika. Mano studijos užsitęsė, nes sukūrus šeimą vienas po kito atsirado vaikai, o kai grįžau baigti
mokslų, paaiškėjo, kad baigiamojo darbo vadovė, mano dėstytoja jau išėjo Anapilin, o ir pati programa buvo
stipriai pasikeitusi. Teko imtis išlyginamųjų studijų, todėl vėl kibau į mokslus. Labai džiaugiuosi, kad gautas
žinias tuoj pat galiu pritaikyti dirbdama su vaikais.
O dirbti darželyje pradėjau kaip pagalbininkė, bet per tuos metus perėjau kone visas pareigybes, visas
grandis, išskyrus virtuvę - ir valytojos, ir auklėtojos, ir administracijos darbuotojos. Taigi žinau visų darbo su
vaikais pozicijų specifiką ir galiu jautriai suprasti darbuotojus. Todėl šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad iš
visų darbo su vaikais sričių mane labiausiai žavi meno terapija.
- Kodėl meno terapija?
- Po motinystės atostogų į darželį grįžau ne kaip auklėtoja, o kaip dailės mokytoja ir atradau save visai kitoje
srityje. Atrodė - neturiu aš įgūdžių, nesu apdovanota talentu piešti. Bet tai ką dariau labai patiko,
orientavausi ne į rezultatą, ne į tai ką vaikas nupiešė, bet į patį procesą. Įdomu stebėti kaip vaikas jaučiasi
kurdamas, kaip jis atsiskleidžia. Renkamės ne tik dažus, pieštukus, kreideles, bet ir smėlį, gamtoje esančias
medžiagas.
- Ar stebėdama kuriančius vaikus, jų darbus, galite įžvelgti mažųjų vidines būsenas? Džiaugsmus, o gal
nerimą, baimes?
- Žiūrėdama į piešinį galėčiau daryti tam tikras prielaidas, bet labiausiai vaikas atsiskleidžia kai su juo kalbiesi
kūrybos metu. Meno terapiją suprantu kaip būdą pagelbėti vaikui. Vienas dirba ramiai, antras - pakankamai
agresyviai, trečias žiūrėk nupiešia mamą kažkur toli debesyse. Paklausus kodėl taip ją vaizduoja, paaiškėja,
kad mama išvykusi toli toli, o mažylio sielą drasko išsiskyrimo skausmas. Štai tada ir gali vaikui pagelbėti,
paaiškinti, pakelti ūpą. Tad meno terapija yra puiki priemonė pasikalbėti su vaiku, atskleisti tai, ko
paprastame pokalbyje jis gal ir nepasisakytų.
- Jauna aštuoniolikmetė mergaitė ir subrendusi moteris, dviejų vaikų mama. Per tuos metus išgyvenote ne
mažą virsmą...
- Keitėsi viskas. Gyvenime vyko tiek daug dalykų, kuriuos teko išsigryninti. Pirmiausia supratau, kokia svarbi
yra šeima. Ne tik siaurąja prasme - aš, vyras ir mūsų vaikai, bet ir kitos šeimos - darbe, bažnyčioje. Dievas
mudviejų su vyru gyvenime buvo visada, bet ypatingą, stiprų ryšį atradome tuomet kai gimė vaikai. Teko
ieškoti atsakymų į klausimus, į kuriuos pats ne visada gali atsakyti. Gyvenimo pamatą statėme, pagalbos
sulaukėme Dievo vedini.
- Šis darželis ir visa jį supanti veikla yra Jūsų brolio šeimos verslas. Ar per tuos metus nebuvo noro ieškoti
kitokios veiklos?
- Turiu draugų, pažįstamų kurie dirba kitose švietimo įstaigose. Tad kalbantis su jais pirmiausia suvokiau,
kad čia, šiame darbe jaučiuosi saugi, nes visuomet galiu sulaukti pagalbos iš brolio. Esu trečias vaikas
šeimoje, turiu du vyresnius brolius, taigi visiška tėčio mergaitė, kuriai viskas buvo padėta ant lėkštutės.
Todėl prisipažinsiu, kad anksčiau, turbūt ir dabar, pakankamai sunkiai priimu svarbius sprendimus.
Neslėpsiu - vienu metu atrodė, kad jau išsisėmiau šiame darbe, norėjau ieškoti savęs kitose srityse, bet po
motinystės atostogų grįžau čia, į savo šeimą ir mane vedė Dievas. Tuomet supratau, kad būtent čia yra
skatinamas asmeninis tobulėjimas, o šis darbas - tikra dovana, kai ne tik dirbi, ne tik duodi vaikui, bet ir turi
iš ko pats augti.
- Iš ko pati augate?
- Mane labiausiai augina mano vaikai, darbas, knygos. Esu alkana knygų, nes jose randu tiek išminties, tiek
daug atsakymų. Kad ir į klausimus kaip po vaikų gimimo reikia bendrauti su vyro ar savo tėvais, kaip gydyti
vaikystės nuoskaudas ar įveikti gyvenimiškus sunkumus.
- Vienas tokių gyvenimiškų išbandymų jaunoms šeimoms tai laikas, kuomet po motinystės ar tėvystės
atostogų tenka grįžti į darbus ir patikėti savo atžalas kitiems žmonėms. Jums šiuo klausimu pasisekė.
- Tikrai taip, tai didžiulė dovana kiekvieną akimirką matyti savo sūnus, apsaugoti juos nuo išsiskyrimo
kartėlio. Tikrai nebuvo lengva su dviem mažais berniukais grįžti į darbus ir derinti motinystę su savo veikla.
Kaip pradėti dirbti, kai vienas įsikibęs į sijoną, kitas - į ranką? O dirbti turi ir tai iššūkis. Pirmi metai buvo
sunkūs, bet per juos labiausiai augau vidumi, išmokau tvarkytis iškilus sunkumams. Galbūt todėl ir atsirado
ta meno terapija - radau būdą kaip patogiai nuimti vaikus nuo savo rankų ir užimti juos prasminga veikla.
Žvelgdama atgal suvokiu, kad kiekvienas sunkumas mums siunčiamas, kad ieškotume sprendimo būdų,
ieškotume kelių kaip juos įveikti. Ir tai mus moko bei grūdina.
- Suprantu, kad auginant du judrius berniukus reikia begalinės kantrybės. Dar daugiau jos reikia dirbant su
visu būriu nenuoramų. Iš kur jos semiatės?
- Mano šviesios atminties tėvelis buvo inžinierius, tiksliųjų mokslų atstovas, bet jis be galo mylėjo vaikus.
Kartais vaikystėje man būdavo gėda, kad jis gatvėje ar parduotuvėje kalbina kiekvieną sutiktą vaiką. O dabar
pati save pagaunu daranti tą patį. Mūsų giminė didelė, turiu daugybę pusbrolių ir puseserių. Taigi, užaugau
aplinkoje, kurioje vaikų buvo daug ir jie buvo mylimi. Todėl man atrodo, kad turiu tą Dievo dovaną mylėti,
suprasti vaikus. Iš kitos pusės - ir kas tos kantrybės nepritrūksta? Bet šioje vietoje jau reikėtų kalbėti apie
tinkamą reakciją į vienokį ar kitokį vaiko elgesį, gebėjimą suprasti to elgesio priežastis. Čia praverčia
psichologijos žinios. Suagusieji, jų supratimu, nederamą vaiko elgesį linkę vertinti kaip "ožiukus". Manau,
kad "ožiukų" nebūna, būna neatlieptas vaiko poreikių patenkinimas, gal kažkoks neatsakytas klausimas ar
bėdos, susijusios su sveikata - pavyzdžiui skaudančia ausimi. Asmeninė patirtis ir brandesnis požiūris į vaikų
auklėjimą ir didina tą kantrybę.
- Ar per keturiolika metų pavyko įžvelgti kaip keičiasi požiūris į vaikų auklėjimą?
- Pastaruosius trejus metus pastebime begalinį tėvų susidomėjimą auklėjimo, auginimo klausimais. Atsirado
naujos literatūros, daugybė lektorių, skelbiančių savo tiesas. Man atrodo, kad tėvams tikrai nelengva
apsispręsti kuo tikėti, kuo ne. Pastebiu net pasimetimą, pasitikėjimo stoką, nežinojimą kaip rasti aukso
 vidurį. Štai mama sako - lyg ir noriu apkabinti, bet suprantu, kad šioje situacijoje negalima, nes užaugs
vienoks, antroks ar trečioks. Ir nusprendžia, kad reikia eiti pas konsultantą. Vienas konsultantas pasakys
vienaip, kitas - kitaip. O man norisi priminti, kad mes, mamos ir tėčiai, jaučiame širdimi ir auklėjant vaikus
reikia nebijoti pasikliauti savo vidine nuojauta. Dar pastebiu, kad šeimoms labai svarbi visuomenės
nuomonė, daug pastangų dedama formuojant tą teigiamą išorinę nuomonę. Bet noriu priminti, kad vaikas
ugdymo įstaigoje praleidžia daug laiko ir jis apie vidinius šeimos reikalus, pats to nenorėdamas, pasako labai
daug dalykų. Ir nebūtinai pozityvių. Mes neretai matome didžiulius skirtumus tarp deklaruotinos išorės ir
vidinių šeimos reikalų. Ir mano pareiga įvardinti tėvams tuos skirtumus, jeigu šeima pasirengusi priimti tokią
pagalbą. Neretai ir man pačiai sunku priimti aplinkinių pastabas, bet juk suvoki, kad mano vaikai yra mūsų,
darželis - visų mūsų ir Lietuva yra mūsų. Ir mes visi atsakingi už gražesnę ateitį.