Gegužės mėnesį mes augame nuolankumu

Gegužės mėnesį mes augame nuolankumu Nuolankumas - tai kelias dieviško darnumo link, kuriame išvysi daug gerumo, susitaikymo aplink. Tame kelyje gausu drąsos, herojiškos stiprybės. Jame pasipūtimui pasirodyti nėra net ir menkiausios galimybės.
Padėk man padaryti visa tai, kas nuo manęs priklauso, priimti visa tai, kas nuo manęs nepriklauso, padėk berti sėklą ir suteik kantrybės jai leisti dygti. Nuolankumas - tai nėra vaikščiojimas nuleista galva ir tai nėra pasyvumas. Atvirkščiai, nuolankumas yra sielos jautrumas. Nuleidus galvą daryti - tai būti abejingam, pasyviam, tai patogus atsakomybės vengimas su nuolankumo kauke. Nuolankumas reikalauja išklausyti ir išgirsti kitą žmogų, pasitikėti juo, gerbti jo poziciją, išlaukti tinkamos akimirkos, rasti tinkamus žodžius, ištiesti ranką, pasilenkti prie kito. Tvirtumas be nuolankumo greitai perauga į aroganciją, puikybę, pasitenkinimą savimi. Nenusiminkime net neišvydę savų vaisių, džiaukimės svetimais.
Nuolankus - tai pasiryžęs mokytis iš savo klaidų, nekaltinant kitų. Tai siekiantis kitų gėrio, atmetus pyktį, konkurenciją, apmaudą. 
Nuolankumas - tai žmogaus laikysena kitų žmonių atžvilgiu. Nuolankumo dorybę gyvenime puoselėjantis žmogus ne tik save supranta kaip jį supančios kūrinijos produktą, tačiau ir kituose žmonėse įžvelgia dievišką pradą, juos gerbia ir vertina. Šie jausmai žmoguje augina gerumą, atjautą bei įkvepia norą tarnauti, padėti jį supantiems žmonėms. Žmogaus širdyje deganti nuolankumo dorybė tirpdo jame savanaudiškumą bei išdidumą, kurie, ateidami į žmogaus gyvenimą, visuomet atsineša melą, nepasitenkinimą, tuštybę. Tad nuolankumas yra tiesos ir gerumo kelias.
"Jei manęs paklausite, kas yra svarbiausia tikėjime ir Jėzaus Kristaus mokyme, aš Jums atsakysiu: pirmiausia - nuolankumas, antra - nuolankumas ir trečia - nuolankumas." (Šv. Augustinas)
NUOLANKUS ŽMOGUS NE SILPNAS, O STIPRUS!
Šiandieninės visuomenės mąstysenoje nuolankumas dažnai turi menkinamąją reikšmę. Neretai yra manoma, kad nuolankiai per gyvenimą einantis žmogus negali turėti didelių, drąsių ir kilnių ambicijų, tačiau taip galvoti nėra teisinga. Dieviškojo prado aplinkiniuose gerbimas bei vertinimas visiškai nereiškia savęs žeminimo prieš juos. Ir silpnavalio asmens pasidavimas "likimui" arba nusilenkimas neteisingiems kitų asmenų poelgiams nėra nuolankumas. Neteisingai suprastas nuolankumas greitai tampa silpnadvasių pasiteisinimu ir nebe dorybe, o savęs lepinimu, kuris prieštarauja žmogiškajam orumui. Tikrasis, teisingas nuolankumas niekuomet nepamina žmogaus orumo bei savivertės. 
"Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų." (Šv. Paulius)
Mums patinka tik tie, kurie iš tiesų yra nuolankūs ir kuklūs. Nuolankumo dorybė žmoguje ugdo gerumą, atjautą, pagarbą aplinkiniams, tad prie nuolankumo dorybę savyje puoselėjančio žmogaus aplinkiniams gera būti, toks žmogus pelno aplinkinių simpatijas ir sėkmingai kuria gražius santykius su aplinka.
"Nuolankumas, jei jis tikras, ne menkiau už drąsą liudija vidinę stiprybę." (Viktoras Franklis).