Rugpjūtis skirtas svetingumo dorybei

Rugpjūtis skirtas svetingumo dorybei Svetingumas - tai neatskiriamas, neišvengiamas žmogiškos draugystės palydovas, nes tik svetingai priimdami kitą žmogų į savo vidinį bei mus supantį išorinį pasaulį galime auginti tikrą, atvirą, nuoširdžią draugystę bei ryšį su kitu žmogumi. Svetingumas - geranoriškumo, atvirumo bei pasitikėjimo kitu ženklas. Su svetingumu pasitikdami pas mus atėjusį, kuriame tvirtesnį santykį su tuo žmogumi. Ir patys tampame laukiami.
Rugpjūtis vainikuoja visą vasarą mūsų ugdytas dorybes svetingumu. Pastebėti ir atrasti situacijas, kuriose sutinkamas mums rodomas svetingumas ir tai išmokti vertinti ne kaip savaime suprantamą, kasdienį reiškinį, o kaip gyvenimo dovaną ir didelę laimę, kai esame laukiami, mylimi, vertinami. Dar kartą mokomės parodyti dėkingumą ir svetingai priimti kitus savo aplinkoje. Mokomės būti dėmesingais, dosniais ir gerais. 
Svetingimas - tai meilės artimui išraiška. Ir svarbiausia - ne vien savo artimiausiam artimui, bet ir tam, kurio nepažįsti, kuris vargsta, stokoja, gal net tokiam, su kuriuo kiti nenori draugauti, žaisti, kuris jaučiasi atstumtas.
Šiandieniniame pasaulyje svetingumas yra tapęs mažiau reikšmingu, aktualiu ar nebėra toks gyvybiškai svarbus. Keliaujantys retai kada ieško nakvynės pas nepažįstamus, o renkasi viešbučius ar kitas apgyvendinimo įstaigas. Tad eilinis žmogus nuo šios žmogiškosios pareigos - svetingumo bei tiesioginės pagalbos gyvenimo nuskriaustiems - šiais laikais lyg ir atleidžiamas. Todėl savo svetingumą šiuolaikinis žmogus retai reiškia svetimam žmogui, prašalaičiui. Savyje puoselėjamą svetingumo dorybę šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai atskleidžiame ir puoselėjame tik mums priimtinoje socialinėje erdvėje, artimiausioje mus supančioje aplinkoje. Svetingumas šiandien - tai dažniausiai išskirtinai tarp tam tikros bendruomenės narių, šeimos, bičiulių puoselėjama dorybė bei privilegija.
Ugdant svetingumo dorybę, neapsieiname ir be mandagumo. Mandagumas - tai mokėjimas gražiai elgtis. Sakoma, kad norint tapti išties mandagiu, pirmiausia reikia pradėti mandagiai elgtis. Mandagumas yra ne tik meilus elgesys su kitais. Tai yra ir gražus elgesys. Mandagumas taurina mūsų charakterį. Gražiai besielgdami, pratiname kūną tarnauti aukštesniems - sielos - tikslams, o ne sielą tarnauti kūnui. Mandagiam žmogui yra daug lengviau valdytis. Mandagumas suvaldo ne tik mūsų rankas, kojas, liežuvį, bet ir kalbą bei mintis. Mandagus vaikas niekuomet nepertrauks kalbančiojo ir mokės jį gražiai išklausyti. Mandagus žmogus stengiasi niekam nesuteikti skausmo ar nepatogumo, moka atsiprašyti, laikosi tam tikrų elgesio normų. Mandagus žmogus nekalba daug apie save, nesideda geresniu, išmintingesniu, turtingesniu už kitus, neispuikuoja ir nežiūri į kitus iš aukšto. Mandagus žmogus nesako nieko, kas galėtų kitą žmogų užgauti, stengiasi visiems padėti. Ypatingai svarbu vaikus išmokyti globoti silpnesnius. Taip pat ypač mandagiai ir pagarbiai elgtis su moterimis, mergaitėmis. Trumpai tariant, mandagumas gali būti mokomas laikantis tokio principo: "Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk ir tu kitiems". Svarbu, kad vaikas įprastų gražiai elgtis visuomet, ne tik tuomet, kai yra geros nuotaikos, ir su visais, ne tik su tais, kurie jam geri.