Gintarė: pirmiausia duokime ne vaikų protui, o širdims ir rankoms

Gintarė: pirmiausia duokime ne vaikų protui, o širdims ir rankoms

Gintarė Marmokaitė darželyje su vaikais dirba tik kelis metus, todėl paklausta koks įvykis per tą laiką įsiminė labiausiai, ilgai nedvejoja: “Ta diena, kai atėjusi į darbą radau savo auklėtinę su mama. Mažoji nėjo į grupę, laukė manęs ir tik manęs, nesutiko pasilikti su niekuo kitu. Tas užsimezgęs ryšys – pats geriausias mano darbo įvertinimas...“ Tai sakant Gintarės akyse žiba ašaros, jautrios nuoširdžios sielos išdavikės.

Kodėl nusprendėte dirbti su mažais vaikais?

Esu gimusi ir augusi gausioje šeimoje, turiu tris jaunesnes seseris, todėl nuolatinė globa, rūpestis jomis, gebėjimas dalintis buvo natūrali būsena. Jau nuo dešimtos klasės žinojau, kad po mokyklos rinksiuosi socialinę pedagogiką, Tiesa, norėjau dirbti su neįgaliais vaikais ar pagyvenusiais žmonėmis. Lietuvos edukologijos universitete baigiau socialinės pedagogikos studijas, dabar Vilniaus universitete studijuoju socialinę politiką. Tačiau pradėjusi dirbti vaikų darželyje labai greitai supratau, kad čia mano vieta, būdama su mažaisiais jaučiuosi išties laiminga – duodama ir gaudama.

Jūsų atsakomybės – amatų veiklos ir muzikavimas. Ar ankstyvame amžiuje galima įžvelgti vaiko talentus?

Tikrai taip, polinkiai matosi nuo mažumės, tiesiog reikia juos atrasti ir vystyti. Tokiame amžiuje puikiai matyti, kuris vaikas mėgaujasi viešumu, t.y. noriai dainuoja ar deklamuoja vienas prieš visus, o kuriam tai sukelia diskomfortą. Pamačiusi, kad vaikas dailiai ir svarbiausia noriai piešia, uoliai skatinu jį kurti, atkreipiu tėvelių dėmesį į mažylio gebėjimus. Mano užduotis, kai imamės amatų, - padėti mažiesiems atsiskleisti, ugdyti kūrybiškus pradus. Ir kuo daugiau vaikų būryje, tuo smagiau dirbti. Manau, jog labai svarbu būnant kolektyve duoti kiekvienam ir meilės, ir dėmesio, ir šilumos, dalintis su kiekvienu po lygiai.

Vadinasi esate ta geroji, visų mylima auklėtoja?

Gal tiesiog ateinu pas vaikus atvira širdimi, vaikai tuomet irgi atsako savo širdutėmis. Sako, duokime pirmiausia ne vaikų protui ir rankoms, o širdims. Nemėgstu chaotiškų, neapgalvotų, kitus galinčių įžeisti poelgių. Stengiuosi įsiklausyti ir suprasti tą vaiką, kuriam prapliūpsta neigiamos emocijos, kodėl kyla noras nuskriausti kitą. Labai svarbu triukšmadariui ne tik išaiškinti, kodėl nedera taip elgtis, bet ir išgirsti, kodėl jis taip pasielgė. Nuo mažens reikia vaikams rodyti skirtumą tarp gerų ir blogų darbų. Blogi darbai, poelgiai daro žalą ne tik draugui, bet ir paties taip besielgiančio vaiko sielai. Drausminti reikia išmintingai. Ir teisingai. Juk ir mūsų pastabos ar kritika vieni kitiems yra nieko verta, jei tai neina iš širdies, norint padėti tam, kurį subarame.

Kuo užsiimate per veiklas?

Ieškome įdomių ir prasmingų veiklų – piešiame ne tik ant popieriaus, bet ir ant vandens, smėlio. Patys daromės spalvotą smėlį, natūralų plasteliną, kurį dažome gamtinėmis medžiagomis, liejame žvakes, verdame muilą. Patalpoje, kurioje vyksta užsiėmimai, pakabinome veidrodžius. Tai taip pat erdvė vaikiškai tapybai. Daug lankstome iš popieriaus, vadinasi ne tik ugdome fantaziją, bet ir laviname smulkiąją motoriką. Mažiems vaikams tai svarbu – mankštinant pirštukus mažieji greičiau pradeda kalbėti, geriau artikuliuoja garsus. Turiu sudariusi planą, ką veiksime iki pat Naujųjų. Tarkim, kursime didelį akvariumą ant sienos – vaikai pieš žuvis, vandens augalus, gyvūnus ir juos „sudėsime“ į improvizuotą akvariumą. Darysime emocijų medžius, kuriuose daug lapų, o ant jų surašytos tos dienos nuotaikos, emocijos. Ryte lapus suklijuojame, o vakare pasižiūrime – ar pakito vaiko emocijos, gal norisi medį papuošti naujais lapais arba nukratyti kelis senuosius. Tai kūrybinis procesas, padedantis atskleisti vaiko jausmus.

Kaip manote kokią didžiausią dovaną vaikai išsineša iš tokių veiklų?

Gebėjimą džiaugtis kasdieniais dalykais ir kurti iš paprastų dalykų, kurti panaudojant net buityje turimus daiktus, dažniausiai nebereikalingus. Štai iš bulvių ar morkų darome įvairius atspaudus, juos dažome į spalvotus dažus ir marginame popierių. Kaip džiaugiasi vaikai, susikūrę individualų, tik jiems priklausantį atspaudą, kuriuo gali ženklinti erdvėje esančius daiktus. O juk kiekviename dalyke galima įžvelgti daugiau nei tiesiog bulvė, tereikia išmokti į viską žvelgti išradingai.

Kokias svarbiausias vertybes siekiate įskiepyti savo auklėtiniams?

Mandagus elgesys ir pagarba vyresniems – tėvams, auklėtojams, visiems aplinkiniams. Ir išmokyti to gali ne barimu, šaukimu, o savo pavyzdžiu, kantriu ir dažnu aiškinimu kodėl verta elgtis taip, o ne kitaip. Tarkime, jeigu grupėje susikivirčijo du vaikai, visuomet pasitraukiu į ramų kampą su vienu, paskui su kitu. Ilgai aiškinamės konflikto priežastis, pasekmes ir galimus būdus jo išvengti. Po ramaus pokalbio įvyksta taikos paliaubos. Rytoj, gal poryt peštukai greičiausiai vėl susikivirčys, vadinasi, vėl bus proga pasikalbėti apie pagarbą ir mandagų elgesį.

Kitas svarbus dalykas, kurį stengiuosi vaikams įdiegti, – tai žinios apie mūsų tradicijas, lietuviškas kalendorines šventes. Kodėl ir kaip švenčiame, kokias prasmes sudedame į apeigas, maistą, tikėjimą? Tai kultūrinis ir kulinarinis paveldas, pamatinės vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, jas privalome skiepyti nuo mažumės. Tai pirmasis prisilietimas prie mūsų tautos istorijos.

Ir trečias, mano nuomone, svarbus dalykas - siekti, kad kolektyve gerai jaustųsi kiekvienas vaikas. Juk visi esame sutikę atsiskyrėlių arba keistuolių, sunkiai pritapusių darželyje, klasėje ar darbinėje aplinkoje. Nuoširdžiai stengiuosi, kad kiekvienas mažylis bendraamžių būryje jaustųsi visaverčiu bendruomenės nariu ir kad kiekvienas tos bendruomenės narys mokėtų suprasti kitą. Gal ir truputį kitokį nei jis pats. Kad nė vienas mažas žmogutis nesulauktų užgauliojimų ar patyčių. Tolerancija mūsų spalvingame amžiuje yra labai svarbi savybė.

Ko pati mokotės iš vaikų?

Vėjavaikiškumo. O kalbant rimtai, tai pabaigusi studijas Vilniaus universitete dar norėčiau įgyti magistro laipsnį ikimokyklinio ugdymo srityje. Ugdant privalai nuolat tobulėti ir semtis žinių ir pats. Ir šalia visų žinių labai svarbu nepamiršti dar ir dvasinio pieno.