Portretai - Ingrida Lauciuvienė

Portretai - Ingrida Lauciuvienė Ingrida. Lyderis yra ne tas, kuris žengia priekyje
 
   Kai 2001-iais Ingrida ir Linas Lauciai įkūrė vaikų darželį, pačių vaikai dar buvo visai maži. Tiesą sakant dėl savų atžalų pora ir ėmėsi šios veiklos. Sūnus ir duktė užaugo, darželis virto "Augukeo namais" - savotiška darnos ir sveikos gyvensenos mokykla. Tačiau nei asmeniniame sutuoktinių gyvenime, nei veikloje tos vidurio amžiaus ramybės nerasi - šeimą papildė du pagrandukai, o planų ir svajonių Ingridos ir Lino gyvenime daugiau nei apstu.   
- Ingrida, mes visi mylime savo atžalas, bet ne kiekvienas ryžtamės dėl jų kurti vaikų darželius. Toks, sakyčiau, rizikingas žingsnis, juolab, kad esate diplomuota žurnalistė, ne pedagogė...
- Dabar ugdymo įstaigų pasirinkimas yra didžiulis - šeimos tikrai turi iš ko rinktis. Tais laikais, kai mes auginome savo pirmagimius, nebuvo darželių, kuriuose vaikai galėjo augti mažoje bendruomenėje, dienas leisti nedideliame name, turinčiame savą jaukų kiemą ir mišką pašonėje... Iš pradžių su vyru sugalvojome vasarą padaryti vaikų dienos stovyklą, kad mažieji miestiečiai turėtų įdomios veiklos. Patiko vaikams, patiko ir jų tėvams. Būtent tėvai ėmė mus skatinti imtis nuolatinės veiklos - kurti darželį. Pirmą sezoną susirinko penkiolika vaikų, šiandien jų turime keturiasdešimt.
- Ekologijos idėjos visuomet buvo artimos?
- Nuo pat pradžių kūrėme natūralią aplinką, stengėmės būti arčiau gamtos. Dairėmės ir alternatyvaus ugdymo galimybių - Valdorfo, Montesori pedagogikos sistemos tuo metu Lietuvoje buvo tokios pakankamai naujos, pažangios. Bet mes pradžią, supratimą apie sveikatą, natūralų maistą gavome gydytojo R. Šemetos mokykloje, kuomet lankėme tėvystės kursus. Tai ir tapo mūsų veiklos pagrindu. Kai įkūrėme darželį, didelį dėmesį skyrėme sveikai mitybai. Iš pradžių maistą gamino mūsų giminaičiai, jau turėję maitinimo įstaigą. Kiek vėliau darželyje patys atsidarėme virtuvę ir dabar maitiname ne tik savo auklėtinius, bet ir kitų ugdymo įstaigų vaikus. Mes niekada nekūrėme verslo, plėtros planų, viską darėme vedini asmeninių nuojautų, noro gyventi ir vaikus auklėti darnoje su gamta. Tuo metu buvome pionieriai ir daug kam daug ką teko įrodinėti, žinių semtis užsieniuose, ieškoti atsakymų kaip padaryti geriau nei yra. Net maisto ir veterinarijos tarnybos tikrintojos kraipydavo galvas pamatę nematytus maisto produktus ar prieskonius. Mes lipome iš sistemos rėmų, juos plėsdami ar laužydami. Šiandien jau visi supranta, kad, tarkime, saldžios arbatos yra blogis, vaikai mokinami gerti vandenį. Mes tai darome kone du dešimtmečius, tačiau jums ir įsivaizduoti sunku ką apie tai išgirsdavome veiklos pradžioje.
- Dirbdama žurnaliste turėjote galimybę apvažiuoti daugybę ūkininkų. Šios pažintys, gauta informacija darė įtakos darželio veiklai?
- Be jokios abejonės. Kuo daugiau sužinodavau, tuo labiau plėtėsi mano supratimas apie ekologiją. Prieš aštuonerius metus oficialiai pasivadinome ekologiniu darželiu. Ir sulaukėme dar didesnio spaudimo - esą, kažką darome ne taip, nes ekologinis ugdymas nėra įmanomas. Ilgai teko aiškinti, kad "Augueko namai" yra vieta, kurioje vaikai auga ekologinių idėjų vedini. Neįmanoma šiame civilizuotame pasaulyje gyventi šimtu procentų ekologiškai. Bet galima eiti link to, mokinti vaikus kas yra darna su gamta, aplinka, ką derėtų valgyti, kaip užsiauginti, pasigaminti sveiko maisto. Ir vaikus, ir tėvus mokiname stebėti visą grandinę, ne tik tai, ką dedi į burną. Mokiname būti sąmoningais žmonėmis, tausoti planetą. Yra daugybė dalykų, kuriuos darydami prisidedame prie to tausojimo - išsivirk namie muilą, nereikės pirkti chemikalais prikimšto. Užsiaugink savo pomidorą, nereikės pirkti iš chemizuoto ūkio. Ir tai nėra rūpestis tik savu kūnu, savu skrandžiu. Tas sąmoningumas išauga į didesnius, globalius dalykus - kaip tausoti savo taip stipriai teršiamą aplinką, kaip pačiam nebūti tuo teršėju, nes po tavęs čia liks gyventi tavo vaikai, vaikaičiai. Štai ta kryptimi mes ir judame "Augueko namuose".
- Ar neapima jausmas, kad kovojate su vėjo malūnais?
- Ne. Jeigu kiekvienas savo aplinkoje galvosime apie tuos dalykus, tikrai keisime tą vartotojišką požiūrį. Štai, su kolektyvu išvažiavome į Berlyno "Žaliąją savaitę" pasisemti žinių, idėjų. Viena mūsų darbuotoja ir sako: "Stoviu duše, prausiuosi ir galvoju - kodėl aš tiek to vandens leidžiu, juk galėčiau nusiprausti kur kas greičiau". Tai mąstysenos pokyčiai ir jie labai svarbūs. Mes darželyje mokome vaikus užgesinti šviesą, kai nebūni patalpoje. Tai darome ne tik todėl, kad norime sutaupyti pinigėlių, bet todėl, kad mokomės taupyti gamtos išteklius. Jeigu darželyje sulūžo kėdė, mes nepuolame pirkti naujos, bet per amatų pamokas visi drauge ją taisome. Vaikai tai puikiai supranta ir jiems patinka būti sąmoningais piliečiais.
- Kaip manote, ar daug yra panašiai mąstančių žmonių - sąmoningai mažinančių vartojimą, galvojančių apie žemės resursų tausojimą?
- Kai dairausi aplink - stebiu draugus, darželio bendruomenę, vaikus ir jų tėvus - pagalvoju, kokie jie sąmoningi! Bet kai išeini iš savo komforto zonos, pamatai, kad toli gražu ne visur taip yra. Nors esu įsitikinusi - sąmoningų žmonių Lietuvoje daugėja. Todėl didelė prasmė ekologines idėjas skiepyti vaikams. Per juos gali šviesti jaunas šeimas - rengiame daug paskaitų, seminarų tėveliams. O tokia dvasia auklėjami vaikai užaugę patys bus tų įdėjų skleidėjai. Didžiausias mūsų darbo įvertinimas yra kai per išleistuves prieina mama ar tėtis ir sako - ačiū, jūs pakeitėte mūsų šeimos gyvenimo būdą, supratimą apie daugelį dalykų. Juk  keičiasi suvokimas ne tik apie vartojimą, bet ir apie santykius - suaugusių žmonių tarpusavio, tėvų su vaikais. Turime psichologo konsultacijas ir visuomet raginame tėvus - ateikite, neieškokite pagalbos kitur, rasite ją čia. Pasiklauskite apie rūpimus dalykus, pasiaiškinkite apie santykių krizes. Iš pradžių šeimos konsultuodavosi nedrąsiai - sunku pripažinti, kad kažko nežinai, nesupranti. Bet paskui atėjo tas suvokimas, kad klausti nėra gėda, kad pagalba yra veiksminga, kad daugelį dalykų galime pakeisti. Stebėdami vaikų elgesį galime įžvelgti kylančias problemas ir rekomenduoti tokias konsultacijas. Kalbėdami apie santykius mes kalbame ir apie vienas kito tausojimą, branginimą.
- Kokį žmogų auginate "Augueko namuose"?
- Gerą, dorą, mylintį. Yra posakis, kad geras žmogus nėra profesija. Aš manau, kad geras žmogus yra pati didžiausia vertybė. Į sąvoką "gerumas" telpa daugybė dorybių, todėl mes darželyje kiekvieną mėnesį pasirinkę po tris keturias skirtingas dorybes, jas ugdome savyje. Ugdome ne tik vaikuose, bet pirmiausia suaugę "Augueko namų" darbuotojai tarpusavio santykiuose. Kad būtume dori patys ir galėtume būti pavyzdžiu mažiesiems. Aš iki šiol neturiu atsakymo kaip užauginti tą dorą žmogų, bet auklėtojoms visada sakau - jūsų darbas be galo svarbus, jis gali būti lemiamas asmenybės vystymosi etape, bet to darbo rezultatas gali pasimatyti labai negreitai, kai jūsų seniai nebus šalia.
- Kaip atsirenkate tuos žmones, kuriems patikite vaikų auklėjimą? Kokias pamatines vertybes jie turi turėti?
- Lygiai tokias pačias - būti gerais, dorais ir mylinčiais. Kasdien ir nuolat puoselėti savo dorybes, norėti mokytis, augti, tobulėti. Štai, pavyzdžiui, išsikeliame dorybę neapkalbinėti, nes apkalbos prilygsta atominės bombos sprogimui. Rodos, lyg nieko čia sąmoningai ir neapkalbinėju, bet kai atkreipiu į tai dėmesį, suprantu, kad apkalbos vyksta, kad kiekvienam nesvetima liežuvio nuodėmė ir turime mokytis to nedaryti. Tad kol kolektyvo narys, čia atėjęs, norės augti savo vidumi su savo dorybėmis ir gebės pripažinti - taip aš nesu tobulas, bet noriu būti geresnis, tol jis bus mūsų namų nariu. Nepakanka vien tik baigti mokslus ir tiesiog dirbti. Pačiam reikia norėti mokytis, augti, tobulėti. Tik toks augantis žmogus gali būti geru pavyzdžiu vaikui. Aš nerengiu specialių atrankų į darbo vietas, bet pas mus kažkaip visada ateina tinkami žmonės, kurių vertybės artimos "Augueko namų" vertybėms, kurie ieško ir čia atranda bendraminčių. Ir darbuotojų kaita mūsų darželyje yra minimali.
- Pasikalbėkime apie jūsų veiklos viziją. Kokia ji?
- Tai, ką dabar sukūrėme yra mažasis variantas. Mes kalbame apie gamtos vaiką, jo sąlytį su supančia aplinka, bet ta aplinka yra mieste. Norėtume artimoje ateityje sukurti didįjį variantą - "Augueko namus" toliau už miesto, turėti didelį normalų edukacinį ūkį su sodais, daržais. Kur galėtume normaliai puoselėti, auginti augalus, o ne imituoti, kaip tai darome dabar, turėdami vos kelis arus žemės. Kad miškas būtų tikras, o ne miesto pakraščio. Visai neseniai buvome tokiame vaikų žaidimų centre, ten yra padarytas labai gražus medis, šalia jo padėta padarytų įvairių augalų lapų. Vaikai tuos įvairius lapus kabina ant medžio, susipažįsta su tų skirtingų augalų lapų formomis, dydžiais. Iš pradžių galvoju - kokia puiki idėja. Bet paskui sakau - stop. Bet juk yra gyvi, ne imituoti medžiai, vaikai gali ir turi mokytis stebėdami juos. Taigi didelės savos erdvės kurimas už miesto yra mūsų didžiausias siekis. Ten būtų ne tik ugdomi vaikai, bet ir šeimos rastų daug įdomios ir prasmingos veiklos.
- Turite gražų, darnų kolektyvą. Kaip rasti tą aukso vidurį, kai turi būti ir reikliu darbdaviu, ir draugu, kolega, ir vedliu, lyderiu?
- Aš pati nuolat stengiuosi ugdyti savąsias dorybes. Kolektyvas yra mano šeima, darželį lankantys vaikai, jų tėvai - taip pat. Suvoki, kad turi labai didelę šeimą. Neslėpsiu, kartais būna sunku - reikia išklausyti savo keturis vaikus, būti dėmesingai kiekvienam kolektyvo nariui, žinoti, matyti kada jiems nesiseka, reikia pagalbos. Todėl ta nuolatinė saviugda yra labai svarbi. Pačioje pradžioje, kai įkūrėme darželį, į bet kokias  pastabas, iškylančius nesklandumus reaguodavau labai jautriai. Dabar man būna neramu, jei niekas nieko neklausia, nediskutuoja. Tuomet pati kalbinu tėvus, noriu žinoti kaip ir kuo šeimos gyvena, nes jaučiu atsakomybę ne tik už vaikus, bet ir už jų šeimas. Mano supratimu lyderis yra ne tas, kuris žingsniuoja visų priekyje ir tikisi, kad žmonės eis pakui jį. Lyderis yra tas, kuris eina paskutinis ir stumia visus į priekį iš nugaros. Aš stengiuosi stumti ir temptis pati.