Kodėl dovanas darželyje atneša šv. Mikalojus ir šv. Liucija?

Kodėl dovanas darželyje atneša šv. Mikalojus ir šv. Liucija?

    Šventiniame šurmulyje, kuris vis labiau ir labiau apima visą Advento laikotarpį, vis labiau pradingsta ir tikroji šių švenčių prasmė. Keturias Advento savaites gyventi ramiau, labiau susitelkus, atsiribojus nuo kasdienių rūpesčių, pasninkaujant ar susilaikant nuo įvairių įpročių, įgeidžių, mūsų dienomis vis sunkiau. Skambanti ir žvanganti aplinka, kuri dabar spindėti jau pradeda iš karto po Vėlinių, turi galių įtraukti vos ne kiekvieną. Žinoma, labiausiai vaikus. 
    Darželyje vaikų klausėme: kieno gimtadienį švęsime per Kalėdas? Kokios tai šventės? Visi vienbalsiai atsakė: pasipuošime eglutę ir lauksime po ja Kalėdų Senio dovanų. Tik dažnai bepasakojant Kalėdų Senio istorijas: iš kur jis, kaip atvyksta, kaip vienas spėja visus dovanomis apdalinti, kaip apskritai pas visus spėja, patys pasimetame. Ir iš vienos istorijos atsiranda daugybė interpretacijų. O jeigu vaikas akylesnis? O jeigu labiau smalsaujantis? O gal dar ir mėgstantis susidėlioti istorines įvykių grandines? Arba dar giliau - kodėl vieno Kalėdų senis labai turtingas, o kitas ne? Štai draugui atnešė didžiulę dovaną, o kitam tik saldainių? Mes, suaugusieji, tikrai galime tiesiog susimauti. Ir patys pasimesti savo sukurtose istorijose. 
    O ar žinome, kad už Kalėdų Senio personažo slypi krikščionių šventasis Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario? Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad irgi tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 – 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams. Proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims. Jo kultas iš pradžių paplito Mažojoje Azijoje. Jau VI amžiuje Konstantinopolyje buvo 25 Mikalojaus vardu pavadintos bažnyčios, o jo kapas šalia Miros miesto tapo gausiai piligrimų lankoma vieta. Ilgainiui paplito daugybė pasakojimų apie Mikalojaus stebuklus, jis buvo laikomas vaikų, mokinių, netekėjusių merginų ir moterų, jūreivių, žvejų, kvepalų gamintojų bei kalinių globėju. Iš Mažosios Azijos Mikalojaus kultas išplito visoje bizantiškoje Konstantinopolio imperijoje ir pasiekė pietinę bei centrinę Italijos dalis. Iš Italijos Mikalojaus kultas po truputį ėmė plisti dabartinėse Vakarų Europos šalyse. Tačiau didžiausią postūmį šventojo pažinimui ir populiarumui Vakaruose davė jo žemiškųjų palaikų perkėlimas iš Miros į pietų Italijos uostamiestį Barį. Šventojo Mikalojaus figūra po truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trim neturtingoms seserims. Amžiams bėgant, šv. Mikalojaus figūrai vis labiau įgaunant liaudies folkloro bruožų bei fantazijos, jo įvaizdžiai įvairiose šalyse keitėsi. Pvz., Rusijoje, kurią Mikalojaus kultas pasiekė jau XI amžiuje, šventasis buvo vadintas „Ugodnik“, t.y. „tuo, kuris padeda“, jam pavesta globoti gyvulių bandas nuo vilkų, saugoti namus nuo ugnies. Nepaisant skirtingumo, Mikalojus visada išlieka tuo, kuris pagelbsti. Jo dovanojamos dovanos taip pat turi šią pagalbos prasmę. Ilgainiui Mikalojaus figūra buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „Sinterklaas“, apibūdinančio Šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. 
    Todėl jau ne vienerius metus švenčiame kitaip. Belaukdami Advento nusipynėme vainikus, nusiliejome žvakes, kiekviena grupė pasigamino savo Advento kalendorių, pasigamino žibintus šv. Liucijos šventei. Kiekvieną savaitę degsime žvakes ant vainikų, tikrinsime kalendoriaus langelius, skaičiuodami gerus darbus, o blogus poelgius ir įpročius braukdami. Visgi laiškus Kalėdų Seniui parašėme. Ir juos atiduosime per švento Mikalojaus dieną, gruodžio 6-ąją, į darželį užsukusiam pasiuntiniui. Ramiau. Pagalvojome, kad tegu būna jų mažiau, bet labiau laukiamų, kurios atsiranda po egle Kalėdų rytą. Ir tų Kalėdų senių mažiau, nors mieste turbūt kasdien gali suskaičiuoti net ne po vieną. 
   Džiaugsmo turi būti ir per Adventą. Kad dar prasmingiau būtų laukti švenčių, kuriame kalėdines muzikines pasakas, renkamės roles ir personažus, skaitome ir žiūrime biblines istorijas. Jau ne pirmus metus dovanas savo grupės vaikams kuria pačios auklėtojos, o virtuvės virėjos kepa ir puošia meduolius bei vis kitokius skanėstus. O kad Adventas būtų kiek šviesesnis ne tik namuose, bet ir gatvėse, minime dar ir šv. Liucijos dieną. Ta proga daromė žibintus, kuriais nešini keliaujame pro savo kaimynų namus ir langus, nešdami ir skelbdami jiems šviesą. Dienos po šv. Liucijos, po gruodžio 13 d., pradeda šiek tiek ilgėti. Beje, ir šv. Liucija yra siejama su dovanomis. Vaikai vakare palikę maisto žvėreliams, ryte randa dovanų. Šv. Liucija gydo ne tik fizines, bet ir dvasines negalias. 
    Advento laiką pabaigsime kepdami kūčiukus ir meduolius artėjančioms šventėms. Ir dar skubėdami į mišką, palikti maisto ir žvėreliams. Ramybės ir stiprybės šeimoms linkėdami baigėme Gailestingumo, o gailestingumo reikia visur: ir auklėtojų darbe, ir kiekvienoje šeimoje, kurioje auga mažieji, ir pradedame naujus metus. Apie tai, kokie jie bus, į kokias vertybes gręšimės šiais naujaisiais metais parašysime netrukus.