Auginti gamtos vaiką - iššūkiai, kuriuos turėsime įveikti drauge

Auginti gamtos vaiką - iššūkiai, kuriuos turėsime įveikti drauge Augueko namų įkūrėjos Ingridos Lauciuvienės pokalbis su žurnaliste Vilma Čereškiene.

Kiekvienus naujus mokslo metus pasitinkame išsikėlę kaskart naują tikslą, - sako Augueko namų įkūrėja Ingrida Lauciuvienė. - Norint ne teoriškai, o praktiškai įgyvendinti tuos tikslus tenka įveikti nemažai iššūkių. Vienais metais Augueko namai didžiausią dėmesį skyrė sveikai gyvensenai propaguodami sveiką maistą. Ir vaikai, ir tėvai ir kolektyvas mokėmės tinkamai maitintis, kvietėmės įvairius lektorius, ūkininkus. Kitais metais daugiau dėmesio skyrėme ne fizinei kūno gerovei, o sielos reikalams - visi išsikėlėme 24 dorybes ir ištisus metus jas kantriai ugdėme. Šį rugsėjį Augueko namų kolektyvas pasitinka užsibrėžęs tikslą auginti gamtos vaiką, kurti ir auginti santykius su jo šeima, stiprinti bendruomenę.
Kodėl auginant gamtos vaiką kalbame apie bendruomenės svarbą?
Jeigu mes, darbuotojai, įsivardiname sau, kad esame visiškai miesto žmonės, bet tuo pačiu užsibrėžiame tikslą auginti gamtos vaiką, mokytis ir augti kartu su gamta pirmiausia turime mes patys. Tik tada galime ugdyti vaiką, vesti visą jo šeimą tuo keliu. Juk norime matyti visapusiškai sveiką vaiką. Ir tam vien gero maisto,  dorybėmis grįsto auklėjimo neužtenka - svarbi ir aplinka, kurioje mažasis auga. Visi mes mieste susikuriam tą sau patogią aplinką. Bet vis labiau gręžiamės nuo gamtos. Bet vaikas, atskirtas nuo tos gamtos, kažin ar  bebus sveikas, geras, dorovingas. Jis sunkiai suvoks globalius reiškinius. Mažyliui iki septynerių metų mes neaiškinsime apie gamtoje vykstančius pokyčius, globalų atšilimą, kad nepasėtume jame per daug baimių. Tiesiog stengsimės gyventi darnoje su gamta. O štai tėvus turėsime įtraukti, aiškinti apie procesus. Tarkime išsikeliame tikslą - bandome savaitę gyventi be plastikinių maišelių. Tai reiškia, kad bandome visi, ne tik darželyje, bet ir namuose. Norime įtraukti tėvus, kad jie būtų aktyvūs ugdomojo proceso dalyviai. Jei  užsimiršusi virėja darželyje dės duoną į plastikinį maišelį, kad jie sakytų - ne ne, aš turiu savo maišelį, daugkartinio naudojimo. Ne taip, kad mano vaiko darželis išsikėlė tikslą, jie sau gyvena, o aš naudojau plastikinius maišelius ir toliau naudosiu. Ne, įtraukti į šį procesą turime būti mes visi, labai svarbus tas bendruomenės santykis. Tai tikrai nebus nurodymas, tiesiog mes norime uždegti tą kibirkštėlę viduje. Kad mamai ar tėčiui sukirbėtų - o, aš noriu jungtis prie to, noriu bandyti keisti savo įpročius.
Vadinasi tam, kad sistema veiktų, būtina trišalė sutartis?
Būtina. Mes nuo pat įkūrimo pradžios kryptingai judame natūralumo linkme. Šiemet keliame dar sunkesnį iššūkį - artėti ne tik prie tos miestietiškos gamtos, kuri mus supa, kuri yra išpuoselėta, sutvarkyta ir pritaikyta žmogaus reikmėms. Sutvarkyti miško takeliai, įrengtos žaidimų aikštelės yra nuostabu. Bet šiemet daugiau tyrinėsime laukinę gamtą. Toje laukinėje gamtoje mokysime vaiką nebijoti, išgyventi, suprasti ir atrasti. Ir čia nereikia ypatingų biologijos, fizikos ar chemijos žinių. Viską, drauge su vaikais, atrasime kartu. Jei vaikas paklaus koks tai augalas, o tu nežinosi - nieko baisaus. Svarbu pirmasis įspūdis - o tikrai, koks įdomus augalas. Apžiūrim iš arčiau, pauostom, pačiupinėjam skirtingas jo dalis. O grįžę į gamtos klasę, parsinešę tą augalą, kartu ieškome atsakymų - koks tai augalėlis, žydi nežydi, vienmetis daugiametis ir t.t..  Suradus atsakymą daliniesi su vaiku pažinimo džiaugsmu. Dar svarbu, kad mažylis tave pripažintų autoritetu, dalintųsi atradimų bendryste, todėl priminsime jam savo paties vaikystę, savo asmeninį santykį su gamta. Ir aš gal prisiminsiu, kad vaikystėje, einant link jūros, mama ant karpos uždėdavo ugniažolę, o ant nubrozdinto kelio - gyslotį. Vaikas imlesnis naujai informacijai, naujoms žinioms, kai tu jas perteiki per savo asmeninę patirtį. Namuose tėvai taip pat turės puikią progą prisiminti o koks gi vaikystėje buvo jų santykis su gamta. Tie jausminiai ryšiai puoselėja atradimą ir pažinimą, suteikia daug džiaugsmo. Būdami gamtoje visi turėsime įjungti džiugesio mygtuką, ugdymo procesas vyks per geras emocijas. Vaikams dėstyti plikus faktus yra tas pats kaip sėti sėklas ant betono. Gal kuri ir sudygs, bet vargu. Pirmiausia turi būti dirva. Tai mes bandysime paruošti, išpurenti tą dirvą ir tik tada sėsime sėklas.
Mieste gyvenantys vaikai susiduria su informacijos, faktų gausa, lanko daugybę būrelių. Žodžiu, sėklų daug. Bet ar dirva paruošta? Tarkim, vaikui aiškiname, kad prausiantis duše turime taupyti vandenį, neeikvoti jo be reikalo. Viskas teisinga, mes formuojame įgūdžius. Bet jeigu būdamas gamtoje jis pritrūks geriamo vandens, o draugas nesidalins su juo savo gertuvėje esančiu vandeniu todėl, kad mama neleidžia skolinti gertuvės, nes gali užsikrėsti kokiomis nors infekcijomis, tas ištroškęs vaikas supras ką reiškia vandens stygius. Kad tai nėra tik tušti žodžiai - taupyk, nes kažkam kažkur to vandens trūksta. Per asmeninę patirtį supratimas ir pažinimas ateina kur kas greičiau. Dar vienas svarbus aspektas. Jei vaikas išmoks gyventi neskriausdamas gamtos, ją taudomas, tada vėliau kur kas geriau suvoks klimato atšilimo, žmogaus netinkamos veiklos padarinius gamtai. Žiūrėkite, kaip elgiasi mūsų vaikai atvažiavę prie tvenkinio, kuriame gyvena varlytės. Pirmiausia jas gaudo, čiupinėja, nori apgyvendinti kokiame stiklainyje ar išsivežti namo. Visiškai negalvoja, kad savo veiksmais niokoja tas varlytes. Juk atvažiavau ir tuoj išvažiuosiu pasismaginęs. Bet mūsų tikslas paaiškinti, kad žmogui nevalia elgtis gamtoje bet kaip. Darna yra visų svarbiausia ir jos reikia mokytis. Kitą dieną prie to paties tvenkinio vaikai stebi varlinėjantį gandrą. Ir vėl pasakoji jiems apie natūralią gamtos grandinę, į kurią tau kištis nevalia, nes gali sugriauti. Taigi, mes norime ištraukti vaikus iš miesto, atrasti gamtą ir joje augti, ugdyti, pažinti, atrasti... Kai susisodiname pyplius ir atvežame į gamtą, jie atrodo tikri miestietukai - tvarkingi, su kuprinytėmis, bijantys išsitepti, perdėtai atsargūs. Stebi juos. Vienas, žiūrėk, taip ir lieka įsitvėręs auklėtojos kojos, o kitas po kelių akimirkų jau ima didinti savo apžiūros lauką. Ir tai puiku. Įdomiausia stebėti, kaip jie reaguoja, kai po pasibuvimo gamtoje jiems sakai - o dabar susirenkame ir susidedame į kuprines visas savo šiukšles: maišelius, plastiko pakuotes nuo maisto, popierius. Gamtoje neauga šiukšlės ir ji nepasirengusi jų priimti. Tai pamokos ne tik vaikams, bet ir tėvams - šiuo atveju labai aiškiai matosi kokį kiekį šiukšlių per dieną generuoja mažas žmogutis. Ir gal mes galime jų tiek negeneruoti, gal galime į tai žiūrėti atsakingiau. Apie gamtoje vykstančius procesus kalbama daug, ypatingai politinėje plotmėje, bet net mums, suaugusiems, tai atrodo tolima. Tyrimai rodo, kad lietuviams gamtosauginiai klausimai rūpi kone mažiausiai Europoje. Tad ką bekalbėti apie vaikus.  
Kaip įsivaizduojate savo veiklą, buvimą gamtoje, skirtingais metų laikais? Tai turi būti nenutrūkstantis ar labiau sezoninis procesas?
Kasdien visus metus. Jeigu nevyksime į tolimesnes apylinkes, eisme į šalia esančius miškelius, parkelius, žaliasias erdves. Tinka ir krūmynai, bruzgynai. Ir iki šiol  į lauką eidavome kasdien. Bet dabar auklėtojos turės tam tikras užduotis, apie jas žinos ir tėvai. Elementarus pavyzdys - vaikas lipa į medį. Auklėtojos užduotis skatinti vaiką tai daryti, padrąsinti, kad jis nebijotų išsitepti ar susiplėšyti drabužių. Tėvams turėsime paaiškinti, kodėl skatiname tokią, atrodytų, keistą veiklą. Bet juk lipant į medį vystosi kiti raumenys nei lipant lygiomis kopėtėlėmis, kad formuojasi visai kiti mažojo įgūdžiai - jis įveikia baimes, galvoja kaip atsargiau perkelti koją ar ranką, kaip greičiau pasiekti tikslą. Labai paprasti dalykai, bet labai vertingi augančiam žmogui. Taigi, į gamtą eisime kasdien bet kokiu oru. Toks susitarimas buvo ir iki šiol, bet žiūrėk kuri mama ar tėtis atveda ryte atžalą ir sako - šiandien į lauką neveskite, truputį sloguoja ar truputį pakosėja. Arba - atsiprašau, šiandien neįdėjau lauko drabužių. Tai nėra gerai ir taip neturi būti. Mums tikrai iššūkis žiemą visus aprengti, grįžus nurengti, sudžiauti šlapius, kartais labai nešvarius drabužius, batus. Bet naudos, kurias vaikai gauna gamtoje, viską atsveria. Ir šioje vietoje yra labai svarbu, kad tėvai suprastų ir įvertintų tas gaunamas vertes. Jungtinėse Valstijose statistinis vaikas lauke per dieną būna vos 7 minutes. Įsivaizduojate ką tai reiškia augančiam vaikui? Ir ar tikrai mūsų statistinis vaikas lauke būna daug daugiau? Raginsime tėvus atkeipti į tai dėmesį. Kaip dabar būna? Vežiau vaiką į darželį automobiliu, pasiėmiau ir parvežiau automobiliu, pakeliui gal dar užvažiavom į prekybos centrą, gal dar į kokį būrelį. Tada grįžome, ruošėmės vakarienei ir... Ir laiko buvimui gamtoje, gryname ore neliko? O jeigu dar tėvai paprašė, kad nevestume jų mažylio į lauką? Įsivaizduokite kaip tas vaikas jaučiasi - visą dieną uždaroje erdvėje, tarp žmonių, triukšmo, ūžesio... Suaugęs sunkiai ištvertų, o vaikas kaip? Ir tai yra raudona lemputė. Jeigu taip toliau - neturėsime nei fiziškai, nei psichiškai sveikų vaikų. Tad mes sakome - eisime į gamtą  kasdien visokiu oru. O šeimas raginsime laukinės gamtos pažinimui skirti savaitgalius. Tęstinumas įmanomas tik veikiant išvien. Nes jeigu tėvai atveža vaikus į darželį, pasidžiaugia čia esančiomis veiklomis, o namuose gyvena ir elgiasi skirtingai nei skatiname mes, visas darbas yra bergždžias. Nes vaikui visada didžiausias autoritas yra ir bus jo šeima - mama, tėtis, broliai, sesės, seneliai... Štai kodėl taip svarbu mums veikti išvien, štai kodėl mokytis, nebijoti keisti savo įpročių pirmiausia turi tėvai. Gaires mes sužymėsime, beliks tik jomis vadovautis.
Ugdyti jauną žmogų yra smagu, bet bandyti performuoti suaugusį, brandų žmogų - tai jau iššūkis...
Tikrai taip. Suprantame, kad eisime prieš srovę, bet šioje vietoje negali būti jokios prievartos. Mes raginsime, kviesime tėvus keistis po truputį, po kruopelytę, pradėti nuo mažų dalykų. Gal susimąstysime, kad neverta tokio mažo vaiko vakare per visą miestą vežti į kažkokį būrelį, kur jis valandžiukę pasportuos ir dar tiek užtruks kelyje. Gal kur kas naudingiau, įdomiau, smagiau būtų išeiti su mažyliu į lauką ir pabėgioti, pasportuoti gryname ore šalia namų? Svarbiausias motyvas keistis mums patiems yra vaikai. Keiskimės dėl jų ir dėl jų vaikų.