Augueko namai - kelionė augant ir auginant. Portretai - Ingrida

Augueko namai - kelionė augant ir auginant. Portretai - Ingrida Su Augueko namų įkūrėja ir vadove Ingrida Lauciuviene kalbėtis paprasta ir smagu. Paprasta todėl, kad bendraujant jauti atvirą, nuoširdų žmogų - gražiai mąstantį, kalbantį, dirbantį. O smagu todėl, kad jos klausantis gali įvertinti kiek daug nuveikta kuriant Augueko namus ir kiek daug teks padaryti rytoj. Šis kūrybos procesas - tarsi nesibaigianti kelionė, į kurią leidęsi auga ir dideli, ir maži.
Ingrida, kokia buvo Augueko namų pradžia?
Pačioje pradžioje minčių apie vaikų darželį nebuvo. Prieš devyniolika metų, kai mūsų pačių pirmieji vaikai buvo dar visai maži, nutarėme su vyru vasarą sukurti jiems erdvę, tokią tarsi dienos stovyklą. Anuomet nieko panašaus nebuvo, bet jautėme tokios veiklos poreikį ir pagalvojome, kad, kurdami erdvę savo vaikams, galime ja pasidalinti ir su kitomis šeimomis. Orientavomės į mažus vaikus auginančias savo miegamo rajono šeimynas. Per vasarą įgijome tų šeimų pasitikėjimą ir sulaukėme raginimo nenutraukti veiklos - kurti darželį. Paradoksalu, bet nei aš, nei mano vyras vaikystėje nebuvome lankę tų valdiškų darželių. Mane augino močiutė, o aš, tiesą sakant, labai norėjau eiti į tą darželį. Net pavydėjau tiems vaikams, kurie jį lankė. Vyras buvo vidurinis vaikas šeimoje, vasaras leisdavo kaime, tad vaikystėje tos valdiškos duonos taip pat nedaug tėra ragavęs. Tad abu ėmėmės to, ko patys nebuvome patyrę. Gal šis faktas ir nebuvo toks blogas, nes galvose turėjome visai kitokį įsivaizdavimą koks galėtų būti tas darželis. Mūsų vyresnėlis tuo metu jau lankė valdišką darželį, o dvi puikios moterys - auklėtoja ir direktorė padėjo mums sudėlioti įsivaizduojamo vaikų darželio struktūrinius dalykus. Štai taip mes, pirmieji Vilniuje, nuosavame name atidarėme privatų vaikų darželį. Tiksliau, namus, kuriuose mažiesiems būtų gera augti, vystytis, tobulėti. Tai tikrai buvo alternatyva valdiškiems namams. Norėjome būti arčiau gamtos, santykį su žmonėmis kūrėme ne per materialius dalykus, o bandydami burti bendraminčių ratą. Turėjome geras meno, muzikos vadoves. Gydytojas Romualdas Šemeta daug konsultavo, suteikė neįkainojamų žinių apie vaikų auginimą, sveiką gyvenseną - mankštas, fizinį aktyvumą, tinkamą mitybą. Darželis augo neturėdamas verslo plano, bet mūsų pačių asmeninis santykis - noras veikti, mokytis, tobulėti  - buvo begalinis. Ir tai veikė! Ši gija tęsiasi visus devyniolika metų. Mūsų gyvenimo būdas yra tiesiogiai susijęs su Augueko namų veikla. Visi mūsų šeimos atradimai, pasirinktos kryptys tiesiogiai atsispindi ir čia.
Pradėję veiklą pirmiausia ėmėtės keisti darželį lankančių vaikų mitybos įpočius. Kodėl?
Kone prieš du dešimtmečius parduotuvėse jau buvo visko - produktų pasirinkimas didžiulis, ypatingai atvežtinių. Įvairovė buvo gerai, bet tuomet atsirado būtinybė išsigryninti kas yra sveikas maistas. Teko daug domėtis ir sakyti NE nesveikam arba nevertingam maistui. Ir mes tai spėjome padaryti laiku, mūsų paaugliai nepateko į greito maisto pinkles. Bet tuo metu keistis turėjome visi - mūsų šeima, virėjos, auklėtojos, visas kolektyvas. Keitėme savo požiūrį, įpročius, lankėme paskaitas, daug skaitėme ir mokėmės. Ypatingai sunku buvo virėjoms. Tuo metu vedliu virtuvėje buvo garbingo amžiaus moteris, nuostabiai gaminanti, sukaupusi didžiulę patirtį. Ir ji, būdama septintoje dešimtyje, pasiryžo mokytis sveikos mitybos. Nepraleido nei vieno seminaro, važinėjo į visas paskaitas, kursus. Kita virėjų karta, atėjusi iš prabangių restoranų, lygiai taip pat turėjo mokytis naujų dalykų. Tik po penkerių metų viena iš mūsų nuostabiųjų šeimininkių pasakė - niekada nebūčiau pagalvojusi, kad būdama diplomuota virėja, braidysiu po pievas, rinkdama dilgėles ar kitokius žolynus ir plaksiu iš jų gardžiausius koktelius. Tas virsmas, gebėjimas mokytis naujų dalykų, nesustoti vietoje ir yra didžiausia Augueko namų vertybė. Pasibandome kažką naujo mažiausioje šio organizmo ląstelėje - savo šeimoje. Matome, kad viskas tinka, veikia, šeima nesugriuvo, visi patenkinti ir perkeliame naujoves į didesnę - darželio - šeimą. Visko drauge išmokę jau, žiūrėk, galime dalintis su aplinkiniais, darželį lankančių vaikų šeimomis.
Vienu metu tam, kad šie namai galėtų augti, vystytis, mudviem su vyru teko dirbti kitus darbus, o uždirbtus pinigus investuoti čia. Vyras sėkmingai dirbo statybų sektoriuje, aš esu diplomuota žurnalistė, tad daug metų dirbau televizijose, rašiau, rodžiau, kalbėjau. Šios asmeninės patirtys sėkmingai perkeltos į Augueko namus. Linas gali nudirbti visus ūkio darbus, man nereikia pagalbos kuriant kažkokias marketingo, reklamos  ar viešinimo kampanijas.
2010 metais įvyko kardinalesnis posūkis - kas tai lėmė?
Tais metais mes garsiai įvardijome tai, kuo gyvenome ne vienerius metus. Tuomet jau visai visuomenei pasakėme, kad esame Augueko namai. Ne tik darželis, bet visi namai, su sava filosofija, savu gyvenimo būdu. Dėl pavadinimo sulaukėme priekaištų. Teko aiškinti, jog mes nepasivadinome ekologišku agurku ar ekologišku pomidoru. Mes sakome, kad augame ta kryptimi, nesirenkant vienos kažkokios siauros srities. Pavyzdžiui tik ekologiškas maistas. Ne. Mūsų eko kryptis apima visa - pirmiausia nuosavas mintis, santykius su vienas kitu, su gamta ir mus supančia aplinka. Mes norime galvoti kiek vartojame, ką tausojame ar niokojame. Norime valgyti tuos produktus, kuriuos sąžiningai užaugina šalia esantys ūkininkai. O kadangi jie ūkininkauja netoliese, produktų atvežimo kaštai yra minimalūs. Vadinasi mažiau teršiame savo planetą. Nei vienais metais neklausiau savo ūkininkų kokia šiemet bus vieno ar kito produkto kaina. Jie augina, jie geriausiai ir žino, o sukurtas tarpusavio pasitikėjimas neleidžia nuvilti vieniems kitų. Sąžiningai kuriami santykiai yra viena iš Augueko namų esmių. Lenkiu galvą prieš žmones, kurie patys užaugina, patys atveža ir dar randa laiko tuos vaikiukus pakalbinti. Kokia tai didžiulė vertybė.
Niekada nebuvo noro plėstis, kurti didelį tinką?
Pamąstymų buvo, bet labai greitai supratome, kad tuomet prarastume didžiausią vertybę - tą neįkainojamą betarpišką santykį su kiekvienu mūsų nedidelės bendruomenės nariu. Tarkime, virėjos negamina kažkokiems abstraktiems vaikams. Jos žino, kad Petras nevalgo to produkto, Antanui geriau pasiūlyti šitą. Ir stengiasi kiekvienam vaikui įtikti, pagaminti tai, ką jis mėgsta ir, svarbiausia, gali valgyti. Padidinus apimtis šis santykis subyrėtų, vadinasi mūsų veikla mums patiems nebeteiktų tiek džiaugsmo. Tuomet neliktų nei minties, nei idėjos. Tai nebebūtų gyvenimo būdas.
Bet veiklų vis dėlto daugėja, patys pradėjote ir ūkininkauti. Kodėl nusprendėte kurti sodybą toliau nuo miesto?
Kažkada mūsų darželis buvo miesto pakraštyje, vos keli žingsniai iki miško. Šiandien miestas visiškai apglėbė mus. Tad natūraliai ėmėme ieškoti tos švaresnės erdvės, nesukultūrintos gamtos. Taip pat subrendome ir jaučiame, kad galime ir patys auginti kažkokias kultūras, o tai darydami auginti ir auklėti vaikus. Šiuo metu tiekiame sveiką maistą dar keturiems daželiams. Žinome, kad per metus mums reikės tiek ir tiek morkų. Ar bulvių. Juk naujai kuriamoje sodyboje tą kiekį galime užauginti ir su visais savo mažaisiais valgytojais pasidalinti. Bandysime kurti šią grandinę. Pernai pabandėme auginti žirnius. Vežėme vaikus į žirnių lauką ir ragindavome prisivalgyti, kad jie tų vitaminų gautų čia ir dabar, nes būtent dabar yra žirnių sezonas. Mes norime, kad vaikai suprastų ką reiškia sezoniškumas mityboje ir kaip mes turime naudotis derliaus laiku, kad mūsų organizmai gautų maksimalias naudas. Kad kuo mažiau reikėtų naudotis alternatyvomis, sudėtomis į cheminę piliulę. Žemė, apie kurią kalbame yra 25 kilimetrai nuo miesto. Vyras ten gyvena ir stato, plečia sodybą, su darželio vaikais ten vykstame kiekvieną savaitę. Anksčiau sulaukdavome klausimų - ir kas taip toli tuos vaikus veš? Nuvažiuoti iki sodybos trunka kur kas trumpiau nei pervažiuoti Vilnių spūsčių metu, o naudos, kurias ten gauna vaikai, yra begalinės.
Kokių turite svajonių, planų, susijusių su naujai kuriama erdve?
Ten pirmiausia yra mūsų namai. Tai penkių hektarų ūkis, kuriame ūkininkausime, auginsime vaikus ir daržoves. Vaikus auginsime ne tik savus, bet ir atvykėlius iš miesto. Tuos, kuriems gamta yra gyvybiškai reikalinga. Iš pradžių galvojome čia įkurti vaikų darželį ir viskuo, ką ūkyje užauginsime, dalintis su tomis trisdešimčia šeimų. Bet paskui pagalvojome, kad tai per siaura kryptis, o mes savo užaugintomis gėrybėmis galime dalintis su daugiau šeimų. Tuomet nutarėme, kad vaikus iš miesto čia atvešime tik į stovyklas ar edukacines ekskursijas. Jos būtų skirtos ir mokinukams, ir tiems vaikams, kurie neturi savo kaimo. Tai bus vaikų kaimas, kuriame bus gausybė edukacinės veiklos. Mes patys čia ūkininkausime ir gyvensime, o visiems atvažiuojantiems vaikams tai pirmiausia bus kaimas. Ne vaikų darželis, mokykla, o kaimas. Jame galima bus nakvoti, čia veiks amatų dirbtuvės, kuriose vaikai galės susipažinti su staliaus amatu ar žolininko veikla. Mūsų tikslas dabar paruošti gamtos mokytojus, kurie galėtų edukuoti mažuosius, gebėtų matematikos, kitų dalykų žinias perteikti per gamtos pavyzdžius.
Kada vaikų kaimas bus pasirengęs priimti lankytojus?
Nėra tokio termino, kad va pasistatysime viską, tuomet priimsime. Jis atviras dabar ir jau dabar ten laukiami visi atvykstantys. Penki nameliai, skirti veikloms, bus statomi iš tų medžių, kuriuos savo žemėje auginame. Pasiskaičiavome, kad medienos turi užtekti ir statiniams, ir malkoms. Norime naudoti tuos resursus, kuriuos patys turime, tad šis projektas labai įdomus, nes visą laiką judėsime pirmyn, kursime, visą laiką turėsime ką veikti. 
Paprastai žmonės sako - užsidirbsime pinigų, pasistatysime namus, tada gražiai gyvensime. O jums, panašu, tas grožis yra pats kūrybos procesas, o ne galutinis tikslas...
Mes praėjome tą etapą - pasistatėme namą, gražiai sau jame gyvenome, daug keliavome. Tada buvome labai jauni, o padarę visai nemažai. Pamenu tėtis man sakė - mes namus statytis pradėjome jau gerokai virš keturiasdešimties, visai kitame brandos etape. Mudviem su vyru buvo trisdešimt ir mes jau viską turėjome. Tuomet savęs paklausėme - o kas toliau? Juk turi gyvenime likti kūrybos, turi likti prasmės. Tuomet, būdami keturiasdešimties, pardavėme savo namus, kad galėtume judėti toliau, kad galėtume kurti. Taip, tai iššūkis, bet mes turime viziją, turime idėją. Mes nulipome nuo patogios sofos, apsiavėme žygio batus ir keliaujame tolyn. Dažnai užduodu sau klausimą - ar tai mano pašaukimas? Turbūt taip. Mano pašaukimas yra mano šeima, vaikai, o viskuo ką drauge joje sukuriame, mes norime ir galime dalintis su kitais.
Ar tas pašaukimas teikia džiaugsmo?
Begalę. Taip tas kelias nėra tiesus ir lengvas, bet jis teikia vidinės ramybės. Šiame kelyje randu pačią didžiausią gyvenimo prasmę.