Gintarė - kaip užauginti gamtos vaiką?

Gintarė - kaip užauginti gamtos vaiką?
Auklėtoja Gintarė Baltušienė prieš keletą metų į mūsų Augueko namus atėjo vedina savo vidinio balso. Atėjo ir sako, patirties neturiu, na nebent patirtimi laikyti tai, kad esu vyriausia iš sesių, kurių turiu dar tris, bet jaučiu, kad turiu dirbti čia. Su vaikais. O tada sekė jau studijos.
Kaip tik tuo metu, kai Gintarė pradėjo dirbti Augueko namuose – šie suko savo nauja kryptimi. Augę augę ekologijos kryptimi, dar pridėjome ir misiją – kaip užauginti gamtos vaikus? Koks tas bendras vardiklis tarp ekologijos ir gamtos vaiko?
Atsakymai pylėsi vienas po kito. Jeigu nepadėsime vaikams dar vaikystėje užmegzti tikro santykio su gamta, nepadės jokios teorijos, kaip tausoti gamtą, ar mažinti klimato atšilimą. Tai tebus skambios frazės. Vaikai nuo mažens turi išmokti gyventi ne tik gamtoje, bet ir su ja. O tai reiškia nebūti vien vartotojai. Gamtos vartotojai. Ir tam nepakanka vien savaitgalinių išvykų į gamtos parkus ar pasivaikščiojimų miške dirbtinai supiltais takeliais. Taigi gamtos vaikai gamtą atranda kartu su auklėtoja: mišką su visomis jo subtilybėmis iš naujo. Jie džiaugiasi, žavisi, klausia ir randa.
Nors Gintarė užaugusi tikrut tikrutėliame kaime, į kurį ir dabar vis savaitgaliais ir per atostogas sugrįžta pas tėvus, kur turi neapsakomą galimybę savo pačios dukrytei Kotrynai leisti augti ne tik mieste, darželyje, bet ir kaime pas senelius, visgi pačiai jai irgi tenka mokytis. Mokytis tapti tikrąja gamtos mokytoja. Kartu patirti atradimo džiaugsmą, kasdien kurstyti vaikų entuziazmą, žavėtis gamta. Jeigu mokytojas nematys gamtos, nemylės jos, vaikai jos irgi nepamils. Jie ir toliau miške ar pievoje klausinės – o ką mums veikti? O štai kiti, kuriuos veda tikras smalsus mokytojas, jau žiūrėk kaip kolibriai, patys „skirs“ tolyn ne metrą ir ne du, palikdami suaugusįjį už nugaros, ir ieškos naujų dalykų. Gamtos mokytojas visad eina paskui vaikus, o ne vedasi juos eidamas priešakyje. Ir nuolat stebi vaikus: koks mokymosi būdas kuriam labiausiai tinka? ar geriau vaikas mokosi klausydamasis pasakojimų, ar užsiimdamas praktine veikla? ar vaikui geriau būti vienam, ar su kitais vaikais? kas gamtoje vaikus domina labiausiai? kokios temos ir žaidimai labiausiai įgalina jų vaizduotę? kur yra suvokimo ir patirties ribos?
Gamtos mokytojas įžvelgia ir ugdo vaiko prigimtinius gebėjimus. Jis yra informacijos teikėjas, aktyvus klausinėtojas, norintis užduoti dar vieną ir dar vieną klausimą, keliantį smalsumą ir domėjimąsi. Kartais jis turi būti gudruoliu, sumaniuoju „kojotu“, kuris apsimesdamas neišmanėliu, pasinaudodamas vaiką dominančiais dalykais, išplečia jo pažinimo ribas. Ir kuo mažiau mokyti ir kuo daugiau klausinėti bei „gudrauti“. Nevadovauti tiesiogiai.
Todėl kai sužinojome apie galimybę šią patirtį dar plačiau auginti, skleisti ir dalintis pagal programą Erasmus plius e-twining, iš karto Gintarei sakėme rašyti, teikti prašymą dalyvauti, o laimėjus plojome rankomis visi Augueko namai ir greit sukrovėme lagaminą. Žinojome, kad išvažiuos su apypilniu, grįš su pilnu.
 
Pokalbis su Gintare

Ar visa tai sunku taikyti?
Jeigu gyvenčiau ir toliau kaime, tai pavyktų įgyvendinti dar labiau ir stipriau. Miestas mane varžo. Todėl laimei, mūsų darželis yra prie pat miško ir dar turime kaimo sodybą, į kurią vis vežamės vaikus ir ten taikome bei atrandame. Mieste reikia daugiau pasiruošti iš anksto, numatyti, ką rasi, ko ne. O štai sodyboje jau turime laisvę. Ten gali vietoje viską susirasti net ir dailės pamokai pievoje.
 
Ar savaime tų dalykų išmokai, augdama kaime?
Anksčiau to nevertinau. Mes su seserimis taip augome, to net nefiksuodamos. Negalvojome, kad gali būti kažkaip kitaip. Kad gali būti kas nematęs karvės. Mieste visa tai įvardinama. Programoje net paaiškinama, ką visa tai reiškia ir duoda. Todėl dabar atsigręžiu atgal į savo vaikystę ir labai branginu tai, ką man tėvai davė natūraliai. Todėl apima dar didesnis noras visu tuo dalintis. Pasidalintas džiaugsmas dvigubas.
 
Kokiomis akimis dabar sugrįžti į tėvų gimtuosius namus?
Esu be galo dėkinga savo tėvams, kaimui. Dėkinga, kad jie iki šiol stengiasi išlaikyti ūkį. Kad jie mus visas sulaikė nuo emigravimo. Kad mums užaugino ne tik plačius sparnus, bet ir davė tvirtas šaknis.
 
Ką jauti kasdien vesdama vaikus į mišką?
Vieni vaikai individualistai. Jie patys nori po vieną atrasti. Kiti šliejasi šalia. Būtinai nori įsitverti į tavo ar draugo ranką. Paskui žiūrėk visi jau subėga į būrį. Ir matai, kaip auga jų bendrystė. Tada širdis man dainuoja. Jiems tikrai reikia toli gražu ne materialių dalykų. Jie puikiai mato ir jaučia gamtą. Kartais tik reikia padėti kartu su jais įvardinti ar atrasti.
 
Kasdien juos vediesi į mišką?
Taip, tarsi savotiškos miško maudynės. Aš jas patiriu kasdien. Su vaikais. Esu dėkinga savo profesijai ir pašaukimui, kad tai galiu daryti ir dalintis su kitais. Dabar juk daugeliui miestiečių, visas dienas triūsiančių biuruose, net receptai išrašomi, kaip atsigauti gamtoje. Tiesiog joje vaikščioti, uostyti, klausytis, matyti.
 
Kokių patirčių pasisėmei Belgijoje?
 Buvo daugiau teorija. Labai daug medžiagos parsivežiau. Kaip rašyti projektus, kaip susirasti bendraminčius, bendrininkus, kad galėtume dalintis su kitomis šalimis. Tarkime šiaurės šalyse klimatas vienoks, pas mus kitoks. Kaip rasti bendrą vardiklį. Tarkime Kipre jie tiesiog pasistatę didžiulį angarą ir viską daro jame, o tik per langą stebi gamtą. Kodėl neina tiesiog į lauką? Ogi dėl saugumo. Matyt, turi kitokių patirčių. Štai šiaurės šalyse jie visą dieną praleidžia lauke. Jie net nemato kitokių variantų. Dar visur yra anglų kalba nuo pat mažens. Tiesa, keliose šalyse yra tokių, kurie niekaip nenori į priešmokyklinį amžių įsileisti kitą kalbą. Tad kaip tuomet dalinti su kitomis šalimis? Juk nepasidalinsi tuomet gerąja patirtimi tarp šalių.
 
Ar atradau bendraminčių?
Vien iš Lietuvos mes buvome tikros bendramintės – nes visuose darželiuose visas dėmesys skiriamas laukui ir gamtai. Dirbame lyg ir panašiai, remiamės panašiomis idėjomis, o susitikome visos tik ten. Tad kilo minčių labiau susitelkti visiems, auginantiems gamtos vaikus dar čia, savo šalyje, savuose miškuose ir kaime. Todėl kilo minčių vykti ten kartu net su bendruomenės šeimomis, su vaikais ir tėveliais. Ir tėvams parodyti, kaip galima labiau įsitraukti. Dirbome ir pasiskirstę mažose grupelėse. Ir beveik nebuvo idėjų į veiklas įtraukti išmaniųjų technologijų. Knygos ir paprasti žaislai- tad pasitvirtinau idėją, kad geriausi penki vaiko žaislai yra lazda, akmenys, vanduo, purvas, dėžė.
 
Kas toliau? Kaip visos patirties paskleidimą matai mūsų Augueko namuose?
Dar labiau sutvirtėjo noras eiti ir eiti į kiemą, mišką, lauką. Vis atrasti. Jei ne kurti, tai net ir tvarkytis. Pavyzdžiui, džiugina, kai jie patys pamato šiukšles, patys renka. Kartais pagalvoju, kad šiukšles visas ir surinktume.
Dar labiau atsisakyti visų nenatūralių daiktų. Ypač plastmasės. Nereikės net tiek rūšiuoti ir galvoti, jei jos paprasčiausiai nepirksime.
Yra vaikų, kurie nenori veiklų viduje, veržiasi visad į lauką. Sudaryti jiems galimybes atsiskleisti būtent lauke.
 
 

***
2019 m. lapkričio 20 – 23 dienomis Belgijoje, Antverpene, vyko Erasmus+ programos tarptautinis kontaktinis seminaras „Partnerships for (prie-) primary schools“ skirtas ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigų pedagogų glaudesniam bendradarbiavimui. Seminare dalyvavo daugiau nei 50 atstovų iš įvairių Europos valstybių (Austrija, Belgija, Bulgarija, Kipras, Danija, Vokietija, Italija, Latvija, Lietuva, Portugalija, Serbija, Slovėnija, Ispanija, Švedija, Nyderlandai). Lietuvai atstovavo VŠĮ “Vaikystės takas” ugdymo vadovė Daiva Gerdzevičienė, VŠĮ “Dūzginėlio bitutės” pedagogė ir ugdymo vadovė Gintarė Baltušienė bei VŠĮ “Po smilgom” pedagogė Gerda Baltrušaitė.
Erasmus + misija yra užtikrinti, kad  Europa būtų įgalinta aprūpinti savo piliečius išsilavinimu, reikiamais įgūdžiais ir kūrybiškumu, kad būtų lengviau prisitaikyti prie kintančių visuomenės normų. Pasaulis greitai keičiasi, būtina pasinaudoti visomis egzistuojančiomis naujomis galimybėmis ir  modernizuoti švietimo sistemą, tai pat sugebėti prisitaikyti prie naujų mokymo (-si) būdų. Švietimas, mokymas (-is) ir neformalus jaunimo mokymas (-is) yra svarbiausias dalykas kuriant darbo vietas ir gerinant Europos konkurencingumą. Štai kodėl „Erasmus +“ labai prisideda sprendžiant šiuos iššūkius.
            Taigi, VŠĮ “Po smilgom” pedagogė Gerda Baltrušaitė ir VŠĮ “Dūzginėlio bitutės” pedagogė ir ugdymo vadovė Gintarė Baltušienė buvo supažindintos su eTwining platformos galimybėmis. Detaliai buvo nupasakojami žingsniai, kaip eTwining platformos pagalba galima tapti besimokančios Eurpos bendruomenės dalimi, dalintis tarpusavy idėjomis, žiniomis, gerąją patirtimi, galiausiai – sukuriant ir įgyvendinant visuomenei naudingų projektų. Buvo nemažai praktinės dalies, kurios metu turėjome galimybę sėkmingai prisiregistruoti prie minėtos platformos, daugiau apie ją sužinoti, išbandyti siūlomas priemones, taip pat su lektoriaus pagalba panaršyti, pasigilinti detaliau.