Vaikams reikia kaimo
2022-09-08
Vaikams reikia kaimoIngridą Lauciuvienę kalbino žurnalistė Vilma Čereškienė
Augueko bendruomenės namuose - rugsėjo šurmulys. Kaip ir kiekvieną rudenį į grupes sugrįžta mažieji darželio senbuviai, nedrąsiai duris praveria naujokai. Labai aiškią, daug metų tobulinamą ugdymo sistemą turintį darželį renkasi šeimos, norinčios savo vaikams skiepyti ekologišką gyvenimo būdą. Prieš kelerius metus Augueko namų įkūrejams Ingridai ir Linui Lauciams kilo mintis mažuosius auklėtinius iš miesto kasdien išvežti į gamtą - vienkiemį, kuriame ji pati su šeima kuria savus namus. Šios kasdienės vaikų kelionės tapo darželio vizitine
kortele. “Vaikams reikia kaimo”, - sako Ingrida, pradėdama pokalbį apie vaiko ir gamtos ryšį.
Aplink jūsų vaikų darželį yra puikių miškelių, parkelių, kuriuose yra pasivaikščiojimo takų, supynių. Kodėl nusprendėte vaikus vežti į atokesnę gamtą?
Prieš dešimtmetį man atrodė, kad tų, žmogui pritaikytų, sukultūrintų gamtos vietų visiškai pakanka ir pačiai, ir vaikų ugdymui. Tačiau pradėjus kurtis vienkiemyje atėjo kitoks supratimas – ne visada gamtą galima ir reikia pritaikyti savo poreikiams. Dera išmokti patiems prisitaikyti prie jos. Negriauti, nedarkyti, nesistengti pertvarkyti. Geriau stebėti, mokytis ir jausti dėkingumą už tai, ką gamta mums duoda, ko moko. Štai kodėl kilo mintis mūsų mažuosius auklėtinius vežti į laukinę gamtą, išmokyti ją pažinti ir pamilti. Turime devynių vietų mikroautobusą, tad kasryt auklėtoja ir aštuoni mažyliai iškeliauja į nuotykių kupiną žygį.Nesistengiame išvežti daugiau vaikų, nes tuomet buvimas gamtoje būtų kitoks – daug alaso, triukšmo. Bet bent kartą per savaitę gamtos išvykose pabūna visi mūsų darželinukai.
Kaip keičiasi vaikų elgesys gamtoje?
Pirmą kartą atvažiavę stengiasi laikytis draugėje, per daug nenutolti vienas nuo kito, stebėti auklėtoją. Bet pamažu tie atstumai tampa vis didesni. Kolibrio principas – kuo toliau vaikas eina nuo suaugusio, nesidairydamas, ar kas neseka jam iš paskos, tuo savarankiškesnis jis darosi. Gamtoje ypatingai keičiasi specialių poreikių turintys mažieji. Mamos tokius vaikus veža pas daugybę specialistų. Logopedai, ergoterapeutai, socialiniai pedagogai padeda tokiems vaikams augti ir ugdytis. Tačiau gamtoje jie taip pat gauna neįkainojamas vertes. Tarkime, hiperaktyvus vaikas, būdamas pievose ir miškuose, tampa visai ramus. O tas, kuris galėdavo fiziškai užgauti savo draugą, gamtoje to nebedaro. Ir dar - čia ištirpsta laikas. Atrodo ryte išsiveži juos į sodybą, praleidi visą dieną gamtoje, pavakare veži atgal į miestą, o jie klausia – kodėl taip trumpai pabuvome, juk ką tik atvažiavome! Laikas jiems tarsi sustoja. Darželyje tam, kad produktyviai užpildytum vaikų dieną turi sugalvoti ir pateikti daugybę veiklų – kad turėtų ką veikti, užsiimti, kad sakytų kaip buvo smagu. O gamtoje jiems visada yra smagu, nes čia jie
turi įvairiausių veiklų.
Kokios tos veiklos? Ir ar tai suplanuoti, ar daugiau spontaniški užsiėmimai?
Mokytojas visada turi veiklos planą – kaip sudominti, ko išmokyti, kur link pasukti veiklas. Gamtoje nereikia papildomų priemonių – tu viską gauni. Čia yra viskas, ko reikia ugdyti sensorikai, motorikai, klausai, uoslei... Miške vaikas ras ir smėlio, ir žvyro, ir akmenukų, čiupinėjant visa tai puikiausiai lavinama smulkioji motorika. Pievoje praskrido bitė, uodas ar kitas vabzdys – vaikui tai visai kitas pasaulis nei mieste. Svarbu, kad šalia esantis suaugęs žmogus mokėtų atkreipti į tai dėmesį, mokyti, bet nesugadinti vaiko ir gamtos santykio. Taigi, gamtoje vyksta patys
geriausi psichoterapijos seansai. Bet... Mes gyvename tokiame laikmetyje, kur gaji nuomonė, jog būtina surasti vaikui dirgiklį – sudominti, užimti, kad tik jam būtų malonu, gera, nenuobodu. Eiti, veikti, daryti – mūsų atžalos to bėgimo mieste gauna sočiai. Bet kartais vaikui reikia leisti tiesiog pabūti. Pabūti vienam, su savo mintimis, leisti nieko neveikti. Ir gamtoje tai puikiausiai pavyksta, mažojo smegenys tarsi persikrauna. Tai labai aiškiai matosi stebint vyresnius vaikus. Mes kelerius metus kiekvieną vasarą darome gamtos stovyklas „Be ekranų“ buvusiems savo auklėtiniams, dabar jau mokinukams. Turime galimybę ilgesnį laiką stebėti kaip jie auga, kaip juos pasiglemžia technologijos, pasiglemžia miestas. Ir tai normalu. Bet labai įdomu stebėti kaip jie valosi. Pirmą dieną jie neturi ką veikti. Klausia – ką veiksime? Reikia greito plano. Tas pirmas kelias valandas. Antrą dieną, padedami vadovo, susiranda veiklų, o paskui vadovui sako - nebetrukdykite, leiskite veikti patiems, mes turime įvairių reikalų. Jie stato namus iš šakų, nusitiesia keliukus, kuria, eksperimentuoja. Iš pradžių pedagogas reikalingas, kad nepastebimai nukreiptų juos tinkama pažinimo linkme, o paskui jie jau patys atranda, mokosi, pažįsta. Kartais į savo keliones pasiimame miškininką, jis eina su vaikais, rodo, pasakoja, daro. Droždamas švilpynes perteikia žinias apie augalus. O vaikai gamtoje tas žinias puikiai sugeria. Mūsų pedagogai visada turi planą ką veiks gamtoje – rinks vaistažoles su vaikais ar sodins bulves,
stebės kaip jos auga, ravės ar nukas. Ir suvalgys. Čia vaikai, patys to nejausdami, gauna ir biologijos, ir matematikos, ir muzikos, ir istorijos žinių.
O su kokiais iššūkiais vaikai susiduria gamtoje?
Pirmiausia jie turi nugalėti savo baimes, o jų būna pačių įvairiausių. Vieni bijo vaikščioti basi, kiti – maudytis tvenkinyje. Mūsų tvenkinio vanduo nėra skaidrus su baltu smėliuku. Į jį prikrenta beržų pumpurų, lapų. Jame plaukioja mūsų žąsys ir antys. Ir ne kiekvienas iš karto drįsta įlysti ir išsimaudyti. Bet nugalėjus savo baimes negali vaikų ištraukti iš to vandens. Jie turškiasi, kalbinami žąsų ir ančių, krykštauja. Mažylių buvimas gamtoje tikras iššūkis ir šeimoms. Vaikai grįžta be galo laimingi ir be galo ... purvini. Mes darželyje turime įvairių dydžių botų, lietpalčių, kojinių. Tėvelių prašome įtaisyti vaikams purvo rūbus. Kartais būna taip, kad tėvai, atvažiavę pasiimti savo atžalų, tiesiog įsodina murziukus į didelius maišus ir su jais įkelia į mašiną. Iššūkiai? Tikrai taip. Bet kokie smagūs!
Kokias vaiko dorybes ugdo buvimas gamtoje?
Meilė gamtai išugdo meilę artimui. Gamta moko kantrybės ir nuolankumo, nes joje ne viskas vyksta pagal tavo planą, lyg pirštu spragtelėjus. Dar išmoko sunkiai dirbti. O mūsų didžiausias tikslas neauginti gamtos vartotojų, o ugdyti jos puoselėtojus ir mylėtojus. Tuos, kurie bus atsakingi už mūsų planetos išsaugojimą.
kortele. “Vaikams reikia kaimo”, - sako Ingrida, pradėdama pokalbį apie vaiko ir gamtos ryšį.
Aplink jūsų vaikų darželį yra puikių miškelių, parkelių, kuriuose yra pasivaikščiojimo takų, supynių. Kodėl nusprendėte vaikus vežti į atokesnę gamtą?
Prieš dešimtmetį man atrodė, kad tų, žmogui pritaikytų, sukultūrintų gamtos vietų visiškai pakanka ir pačiai, ir vaikų ugdymui. Tačiau pradėjus kurtis vienkiemyje atėjo kitoks supratimas – ne visada gamtą galima ir reikia pritaikyti savo poreikiams. Dera išmokti patiems prisitaikyti prie jos. Negriauti, nedarkyti, nesistengti pertvarkyti. Geriau stebėti, mokytis ir jausti dėkingumą už tai, ką gamta mums duoda, ko moko. Štai kodėl kilo mintis mūsų mažuosius auklėtinius vežti į laukinę gamtą, išmokyti ją pažinti ir pamilti. Turime devynių vietų mikroautobusą, tad kasryt auklėtoja ir aštuoni mažyliai iškeliauja į nuotykių kupiną žygį.Nesistengiame išvežti daugiau vaikų, nes tuomet buvimas gamtoje būtų kitoks – daug alaso, triukšmo. Bet bent kartą per savaitę gamtos išvykose pabūna visi mūsų darželinukai.
Kaip keičiasi vaikų elgesys gamtoje?
Pirmą kartą atvažiavę stengiasi laikytis draugėje, per daug nenutolti vienas nuo kito, stebėti auklėtoją. Bet pamažu tie atstumai tampa vis didesni. Kolibrio principas – kuo toliau vaikas eina nuo suaugusio, nesidairydamas, ar kas neseka jam iš paskos, tuo savarankiškesnis jis darosi. Gamtoje ypatingai keičiasi specialių poreikių turintys mažieji. Mamos tokius vaikus veža pas daugybę specialistų. Logopedai, ergoterapeutai, socialiniai pedagogai padeda tokiems vaikams augti ir ugdytis. Tačiau gamtoje jie taip pat gauna neįkainojamas vertes. Tarkime, hiperaktyvus vaikas, būdamas pievose ir miškuose, tampa visai ramus. O tas, kuris galėdavo fiziškai užgauti savo draugą, gamtoje to nebedaro. Ir dar - čia ištirpsta laikas. Atrodo ryte išsiveži juos į sodybą, praleidi visą dieną gamtoje, pavakare veži atgal į miestą, o jie klausia – kodėl taip trumpai pabuvome, juk ką tik atvažiavome! Laikas jiems tarsi sustoja. Darželyje tam, kad produktyviai užpildytum vaikų dieną turi sugalvoti ir pateikti daugybę veiklų – kad turėtų ką veikti, užsiimti, kad sakytų kaip buvo smagu. O gamtoje jiems visada yra smagu, nes čia jie
turi įvairiausių veiklų.
Kokios tos veiklos? Ir ar tai suplanuoti, ar daugiau spontaniški užsiėmimai?
Mokytojas visada turi veiklos planą – kaip sudominti, ko išmokyti, kur link pasukti veiklas. Gamtoje nereikia papildomų priemonių – tu viską gauni. Čia yra viskas, ko reikia ugdyti sensorikai, motorikai, klausai, uoslei... Miške vaikas ras ir smėlio, ir žvyro, ir akmenukų, čiupinėjant visa tai puikiausiai lavinama smulkioji motorika. Pievoje praskrido bitė, uodas ar kitas vabzdys – vaikui tai visai kitas pasaulis nei mieste. Svarbu, kad šalia esantis suaugęs žmogus mokėtų atkreipti į tai dėmesį, mokyti, bet nesugadinti vaiko ir gamtos santykio. Taigi, gamtoje vyksta patys
geriausi psichoterapijos seansai. Bet... Mes gyvename tokiame laikmetyje, kur gaji nuomonė, jog būtina surasti vaikui dirgiklį – sudominti, užimti, kad tik jam būtų malonu, gera, nenuobodu. Eiti, veikti, daryti – mūsų atžalos to bėgimo mieste gauna sočiai. Bet kartais vaikui reikia leisti tiesiog pabūti. Pabūti vienam, su savo mintimis, leisti nieko neveikti. Ir gamtoje tai puikiausiai pavyksta, mažojo smegenys tarsi persikrauna. Tai labai aiškiai matosi stebint vyresnius vaikus. Mes kelerius metus kiekvieną vasarą darome gamtos stovyklas „Be ekranų“ buvusiems savo auklėtiniams, dabar jau mokinukams. Turime galimybę ilgesnį laiką stebėti kaip jie auga, kaip juos pasiglemžia technologijos, pasiglemžia miestas. Ir tai normalu. Bet labai įdomu stebėti kaip jie valosi. Pirmą dieną jie neturi ką veikti. Klausia – ką veiksime? Reikia greito plano. Tas pirmas kelias valandas. Antrą dieną, padedami vadovo, susiranda veiklų, o paskui vadovui sako - nebetrukdykite, leiskite veikti patiems, mes turime įvairių reikalų. Jie stato namus iš šakų, nusitiesia keliukus, kuria, eksperimentuoja. Iš pradžių pedagogas reikalingas, kad nepastebimai nukreiptų juos tinkama pažinimo linkme, o paskui jie jau patys atranda, mokosi, pažįsta. Kartais į savo keliones pasiimame miškininką, jis eina su vaikais, rodo, pasakoja, daro. Droždamas švilpynes perteikia žinias apie augalus. O vaikai gamtoje tas žinias puikiai sugeria. Mūsų pedagogai visada turi planą ką veiks gamtoje – rinks vaistažoles su vaikais ar sodins bulves,
stebės kaip jos auga, ravės ar nukas. Ir suvalgys. Čia vaikai, patys to nejausdami, gauna ir biologijos, ir matematikos, ir muzikos, ir istorijos žinių.
O su kokiais iššūkiais vaikai susiduria gamtoje?
Pirmiausia jie turi nugalėti savo baimes, o jų būna pačių įvairiausių. Vieni bijo vaikščioti basi, kiti – maudytis tvenkinyje. Mūsų tvenkinio vanduo nėra skaidrus su baltu smėliuku. Į jį prikrenta beržų pumpurų, lapų. Jame plaukioja mūsų žąsys ir antys. Ir ne kiekvienas iš karto drįsta įlysti ir išsimaudyti. Bet nugalėjus savo baimes negali vaikų ištraukti iš to vandens. Jie turškiasi, kalbinami žąsų ir ančių, krykštauja. Mažylių buvimas gamtoje tikras iššūkis ir šeimoms. Vaikai grįžta be galo laimingi ir be galo ... purvini. Mes darželyje turime įvairių dydžių botų, lietpalčių, kojinių. Tėvelių prašome įtaisyti vaikams purvo rūbus. Kartais būna taip, kad tėvai, atvažiavę pasiimti savo atžalų, tiesiog įsodina murziukus į didelius maišus ir su jais įkelia į mašiną. Iššūkiai? Tikrai taip. Bet kokie smagūs!
Kokias vaiko dorybes ugdo buvimas gamtoje?
Meilė gamtai išugdo meilę artimui. Gamta moko kantrybės ir nuolankumo, nes joje ne viskas vyksta pagal tavo planą, lyg pirštu spragtelėjus. Dar išmoko sunkiai dirbti. O mūsų didžiausias tikslas neauginti gamtos vartotojų, o ugdyti jos puoselėtojus ir mylėtojus. Tuos, kurie bus atsakingi už mūsų planetos išsaugojimą.