Augueko

„Visada sakau – ne ugdymo įstaiga, o visų pirma šeima augina ir formuoja vaiką“ – taip pokalbį apie tarpusavio santykius pradeda Augueko įkūrėja ir vadovė Ingrida Lauciuvienė. Jos manymu geriausias
laikas mažyliui keliauti į darželį yra ketvirti penkti gyvenimo metai, nors esant būtinybei, šeimos išleidžia savo atžalėles ir į lopšelines grupes. Tinkamos ugdymo įstaigos paieškos šeimoms tampa tikru iššūkiu.

Kokių lūkesčių vedini tėvai ateina į Dūzginėlį?
Pačių įvairiausių. Bet pradėdami pokalbį su šeima pirmiausia sakome, kad nesame tie, kurie vaiką suformuos, užaugins ar padarys iš jo tikrą stebuklą. Ne. Mes tik padėsime tėvams, o visas ugdymo pagrindas yra šeima ir jos vertybės. Viskas ateina iš šeimos ir vaikas į darželį atsineša visą šeimą. Tad jei turime trisdešimt vaikų, vadinasi turime trisdešimt šeimų, su kuriomis bendrausime ne vienerius metus. Todėl pirmas pokalbis apie santykių kūrimą yra labai svarbus. Pirmajame pokalbyje dalyvauja ir auklėtoja, kuri ugdys konkretų vaiką. To reikia, kad gerai suprastume vieni kitus. Jeigu šeimos vertybės, kryptis, tikslai sutampa ir mes ugdymo procesą įsivaizduojame panašiai, tuomet pirmyn. Bet jeigu šeimos ir mūsų vertybės nesutampa, tuomet gerai nebus – gali atsirasti priešprieša, nepasitenkinimas. Vaikui bus labai sunku, o ir nereikia jo statyti tarp dviejų pasaulių.

Kokie yra tie sąlyčio taškai, kai jūs galite šeimai pasakyti – taip mūsų vertybės sutampa, eikime kartu?
Stengiamės iš karto suteikti daug informacijos apie save. Tarkime pas mus nebus robotikos, kompiuterinių užsiėmimų. Bet bus daugybė kitokių veiklų. Darželyje ypatingą dėmesį skiriame mitybai, mūsų darželinukai labai daug laiko praleidžia gamtoje. Prisistatę žiūrime – tai atitinka šeimos lūkesčius ar ne. Tarkime, iš pradžių šeimai gali pasirodyti, kad dėl to ėjimo į lauką viskas yra puiku. Bet kai išaiškini, kad mažylis lauke praleis labai daug laiko, kad eis į žygius, nepaisant koks už lango oras, grįš murzinas, išsitepęs drabužius ir t.t., reakcijų būna įvairių. Todėl prevenciškai geriau viską žinoti iš anksto. Ir jeigu tėvai supranta, kad mes taip grūdiname jų atžalas, taip jas auginame, nelieka pykčio ar nepasitenkinimo dėl buitinių smulkmenų – šiuo atveju nešvarių drabužių ar batų.

Kas svarbiausia ikimokyklinio ugdymo procese?
Svarbiausias dalykas yra išbūti tame procese. Vaiko ugdymas yra ilgas, lėtas procesas, o ne greito rezultato siekis. Pateiksiu pavyzdį: keramikos užsiėmimuose vaikai lipdo vazeles. Pabaigus darbą ir šeimai, ir pačiam vaikui labai smagu pasidžiaugti unikaliu dirbiniu. Bet ne vazelė čia svarbiausia, o jos kūrimo procesas – kiek laiko ir pastangų įdėta, ką mąstė, apie ką svajojo mažasis ją kurdamas, kaip dirbo jo pirščiukai, apie ką lipdydamas kalbėjosi, gal net tarėsi su grupės draugais ar auklėtoja... Vaiko ugdymo procesas neturi baigtinio rezultato, bet jis ypatingai svarbus.

Ar darželį lankančių vaikų šeimos gauna namų darbų?
Ilgą laiką stengėmės neapkrauti šeimų, bet dabar suprantu, kad tai ir yra santykio kūrimas – vaikas nori nenori kažką parsineša namo, o bendra veikla buria tėvus, senelius, artimuosius. Tarkime, rugsėjo pabaigoje kursime daržovių teatrą, tad šeimai namuose siūlome pamąstyti ir drauge pasiruošti vaiko rolei tame teatre. Kaip ir mūsų Dorybių kalendorius. Septynerius metus gyvename pagal jį – kiekvienas mėnuo skirtas skirtingai dorybei ugdyti. Drąsa, artimo meilė, pagarba, nuolankumas... Negali vaikas vienas ugdyti savyje šių savybių, tad šeimoms laiškais ir žodžiu primename į ką atkreipti dėmesį vieną ar kitą mėnesį. Bet to nevadinčiau namų darbais, tai tiesiog bendra visų mūsų veikla.

Sakoma, idealių tėvų, kaip ir idealių žmonių nebūna, bet atsakingos tėvystės mokytis būtina. Turėdami dvidešimt dvejų metų vaikų ugdymo patirtį į ką atkreiptumėte dėmesį atsakingos tėvystės paieškose?
Kartais šeimos tiki įvairiais mitais. Neretai tėvams atrodo, kad nuėję į vieną ar kitą seminarą jie jau yra tikrų tikriausi ugdymo specialistai. Štai viena mama atėjusi skundėsi, kad draugės pasibaisėjusios, jog ji po darželio nelavina dukters jokiuose būreliuose. O mergytei tik treji. Įsivaizduojate kokių mitų kupini tėvai? Sakau ir sakysiu – neveskite mažiukų po darželio į jokius užsiėmimus. Jie tų veiklų sočiai gauna darželyje. Vaikas „atidirba“ visą darbo dieną, leiskite jam vakare pabūti ramybėje, drauge su mylinčiais artimaisiais. Arba amžinos diskusijos dėl miego. Kai sakome tėvams, kad darželinukas aštuntą valandą vakaro turi pradėti ruoštis, o pusę devintos jau gulėti lovoje, šie neretai kraipo galvas, juokiasi ar kitaip demonstruoja nepritarimą. Jeigu mažasis po darželio dar pramogauja, vėlai eina gulti, atsiranda miego sutrikimų. Tėvai tuomet sako - nemigdykite darželyje. O vaikas jau pervargęs. Ryte jis klykia, kad nenori į darželį, vakare negali jo iš ten ištraukti. Žodžiu, vaikas visiškai išsibalansavęs, tuomet reikia psichologo pagalbos – konsultacijų, sprendimų. O užtektų turėti režimą ir laiku eiti miegoti. Grįžtame prie to paties – viskas prasideda šeimoje.

Vaikui priprasti ugdymo įstaigoje, gyventi kitokiu režimu, tapti naujos bendruomenės nariu nėra paprasta. Kaip jam palengvinti adaptaciją?
Yra tokių, kurie sako: nieko, paverks ir nustos. Mes taip nemanome ir metame sunkiąją artileriją – žmogų, kurį vaikas darželyje prisileidžia. Tą saugų glėbį, kuriame nurimtų visos baimės, ištirptų išsiskyrimo, ilgesio skauduliukai. Tada triname ribas, keičiame grafikus, kad tas konkretus suaugęs žmogus dirbtų tuo metu, kai jo glėbio reikia būtent tam naujokui. Viskas per santykį. Beje, yra auklėtojų, kurių pašaukimas yra pabūti tuo saugiu glėbiu. Nelengva adaptacija yra ir tėvams – jie sunkiai atsiskiria nuo vaiko, o visas jų jaučiamas nerimas persiduoda mažajam. Todėl labai svarbu, jog šeima pasitikėtų mumis, žinotų, jog padarysime viską, kad mažylis jaustųsi kuo geriau.

Vaikams tarpusavio santykių reikia mokytis?
Būtinai. Pirmiausia mes išmokome mažylį pasakyti stop. Tiesiog ištiesti rankytę ir drąsiai tai pasakyti. Kai tik pajunta, kad pokalbis krypsta netinkama linkme, ar pašnekovas nusiteikęs santykius spręsti kibdamas į atlapus, vaikas tuoj pat turi pasakyti stop. Taip brėžiama riba, kuri labai aiški – sustok, nes elgiesi netinkamai, aš nesijaučiu saugus. Čia mano erdvė, mano ribos. Išmokus brėžti ribas išvengi gilesnio konflikto.

O pačiam vaikui suaugę turi brėžti ribas?
Turi, nuo mažumės. Bet negali būti jokios diktatūros. Ribas reikia brėžti su reiklia meile. Juk neduodame pusės metų kūdikiui saldainio. Žinom, kad jam būtų skanu ir smagu palaižyti, bet suprantame, kad vaikui tik pakenktume. Tos ribos yra aukštasis pilotažas, čia turi daug ko mokytis. Mes visi turime mokėti brėžti ribas. Su meile.

Ar galėtumėte įvardinti gerų santykių apibrėžimą?
Labai sunku santykiuose brėžti ribas. Man atrodo, kad tai yra tarnystė ir nuolankumas.