Sesės dūzgia

Gintarė: Jaučiau didžiulę atsakomybę už čia atėjusias seseris. Pirmiausia prieš tėvus - juk aš vyriausia iš keturių, atsakinga už jas. Kartais ši našta būdavo nepakeliamai sunki. Bet labai džiaugiuosi tuo, ką pasiekėme šiandien. Tuo, kuo visos tapome. Labai liūdėjau, kai Monika nusprendė grįžti gyventi į kaimą. Bet liko jauniausioji Saulė ir mudvi čia esame tarsi uola.

Nėra šiais laikais labai įprasta, kad jaunas žmogus ateina į pirmą darbovietę ir lieka joje ilgam...

Gintarė: Draugai man dažnai sako – kaip tu gali vienoje vietoje, kaip tau nereikia nieko daugiau? O ko daugiau? Aš praėjau visus etapus, man to virsmo sočiai. Labai džiaugiuosi, jog šiame darbe nėra jokios rutinos – dirbu ir prie kompiuterio, ir su vaikais, jų tėvais, ir su pedagogais. Dalyvauju stovyklose, drauge su mažaisiais einu į žygius. Žodžiu, įdomios veiklos begalė. Neįsivaizduoju savęs aštuonias valandas per dieną sėdinčios prie kokio nors vieno projekto.

Saulė: Ir man čia labai gera, nieko keisti nenorėčiau. Tiesa, buvo laikas, kai išvažiavau į JAV, dirbau visai kitokį darbą. Bet kai grįžau, su lagaminu iš oro uosto tiesiai nulėkiau į darželį. Apsikabinau Gintarę ir sakau: sugrįžau. Bet ir pati nežinau, sesei tai pasakiau ar darželiui. Nuo 2018 metų dirbu čia nuolat. Ne tik dirbu, bet ir augu – ėmiau lankyti įvairius kursus, gilinti anglų kalbos žinias, tam, kad galėčiau kuo daugiau duoti vaikams. Tapau priešmokyklinės grupės mokytoja, keturias kartas išlydėjau į mokyklą. Bet tuomet pajutau poreikį augti, judėti toliau. Abi su Gintare supratome, kad galime daryti dar daugiau. Taip pamažu išsirutuliojo mintis imtis dar vienos veiklos - steigti Vaikų priežiūros centrą. Dabar esu jo vadovė ir visa galva pasinėrusi į nuostabiai įdomias veiklas.

Kuo šis centras skiriasi nuo vaikų darželio?

Saulė: Visų pirma skiriasi darbo laikas. Vaikų priežiūros centras dirba tada, kai nedirba jokie darželiai, t.y. vakarais ir savaitgaliais. Ne visos šeimos turi aukles ar senelius, kurie gali pagelbėti prižiūrėti vaikus iškilus būtinybei. Antra – vaikų amžius. Mūsų Vaikų priežiūros centre laukiami ir kūdikiai, ir darželinukai, ir mokyklinio amžiaus vaikai. Kūdikius auginančioms mamoms retsykiais reikia kelių valandų per savaitę sau. Tad pačių mažiausių sulaukiame tikrai daug. Beje, dalis jų, sulaukę darželinio amžiaus, lieka „Dūzginėlyje“.

Mokyklinukai po pamokų čia gali ruošti namų darbus, užsiimti įdomia ir prasminga veikla. Populiariausia mūsų pramoga yra pižamų vakarėliai. Ne visada talpiname norinčius juose dalyvauti. Pradėjome nuo vieno vakaro ir nakvynės, bet ryte vaikai nenori skirstytis, tad greičiausiai darysime kelių dienų pasibuvimus. Į juos įtrauksime paauglius mokinukus, kurie mokyklose gauna užduotis dirbti socialinius darbus. Tad stalo ir judrieji žaidimai drauge būtų puikus laisvalaikio paįvairinimas. Dar savaitgaliais turime gimtadienio šventes, žygius į gamtą. Žodžiu, daug visko.

Gintarė: Beveik visos šeimos pas mus ateina ne per kažkokias reklamas, o vieni per kitus. Tai yra todėl, kad su visais kuriame ypatingą ryšį. Tai nėra tipinis darželis ar Vaikų priežiūros centras, tai – antrieji vaikų namai, kuriuose jie jaučiasi taip pat gerai kaip ir pirmuosiuose. Mes esame šeima. Iki šiol bendraujame su tais, kuriuos užauginome, išleidome į mokyklas.

Kas sunkiausia šiame darbe?

Gintarė: Aš esu nuolaidi, vis bijau žmones apkrauti darbais. Tad neretai pati jų imuosi, o ne deleguoju kitiems. Turiu perdėtą atsakomybės jausmą, noriu, kad visai mūsų bendruomenei – vaikams, tėvams, auklėtojoms – viskas būtų labai gerai. Tas maksimalaus rezultato siekimas vargina. Suprantu, kad taip neturėtų būti, dirbu su savimi, bet tikrai turiu kur tobulėti.

Saulė yra vienintelė, kuria darbe galiu besąlygiškai pasitikėti. Žinau, kad ji susitvarkys puikiai ir viską padarys maksimaliai gerai.

Saulė: Net kolektyvas sako – tik neikite kartu atostogauti, viena kažkuri būtinai likite. Aš, rodos, pati priimu sprendimus, bet niekada to nedarau nepasitarusi su Gintare. Visose gyvenimo situacijose. Kartais būna dienų, kai mudvi darbe fiziškai nesusitinkame, bet ta nematoma jungtis yra visuomet. Aš žinau, ką turiu nuveikti, kai jos nėra ir atvirkščiai.

Gintarė: Saulė visko klausia, jai viskas įdomu. Ji labai darbšti, turi centre daug veiklų. Mažiukus kai atveda, ji tiesiog ant rankų juos išnešioja, visą dėmesį skiria jiems. Taip pat ji labai konkreti – gali tiesiai ir be užuolankų žmogui viską išsakyti. Aš minkštesnė ir aptakesnė. Bet drauge esame puikus tandemas.

Žodžiu, abi dirbate svajonių darbą...

Gintarė: Esu visiškai įsimylėjusi tai ką darau, manau, kad tai tobulas darbas.

Saulė: Aš irgi neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje srityje.

Kokio augimo, virsmo norėtumėte ateityje?

Gintarė: Labai norėčiau tokio gamtos darželio savo gimtajame Rokiškio rajone. Nedidelio “Dūzginėlio” filialo. Ir tikrai yra poreikis tokį atidaryti provincijoje. Tai mano didžiausia svajonė.

Saulė: Dirbsiu su vaikais, tai mano pašaukimas ir tai tikrai nėra tušti žodžiai. Manau, kad per kelerius metus Vaikų priežiūros centras taps visiškai atskiru, stipriu juridiniu vienetu. Kol kas jis labai susijęs su darželio veikla, bet ateityje norėčiau, kad paslaugų gausa, vaikų skaičiumi taptų kur kas didesnis už „Dūzginėlį“. Sau asmeniškai keliu tikslą tapti šios veiklos ambasadore.

Taip pat turiu svajonę rasti patalpas ir įkurti vaikų priežiūros centrą Tenerifėje. Esu dirbusi ten tarptautinėje mokykloje, tad žinau, jog tokios paslaugos poreikis yra didžiulis. Tad mintys apie plėtrą kirba nuolatos.

Ko sau palinkėtumėte?

Gintarė: Sau linkėti sunku. Aš esu laiminga – nuostabi šeima, mylimas darbas, gera sveikata… Noriu, kad taip tęstųsi ir toliau. Kas rytą dėkoju už kiekvieną savo gyvenimo dieną. Saulei linkėčiau nepritrūkti ryžto veikti tai, ką ji daro. Nebijoti klysti, nes klaidos mus augina.

Saulė: Dabar toks laiko tarpsnis, kai visus savaitgalius praleidžiu darbe. Kartais pagalvoju – gal reikėtų stabtelti. Bet jaučiuosi laiminga dėl to ką veikiu, gera matyti, kad kolektyvui viskas gerai, sesei viskas gerai. Kad augame, tobulėjame, plečiamės. O labiausiai džiugina tas ypatingas ryšys su vaikais. Tegul taip būna visuomet.

Ir paskutinis klausimas – ko reikia, norint užauginti gerą, dorą žmogų?

Gintarė: Meilės, apsikabinimų… Elgtis taip, kad vaikas pasitikėtų tavimi, nebijotų pasakyti, kai jam skauda, liūdna ar yra negerai. Net tada, kai vaikas dar nešneka, būtina su juo kalbėtis meilės kalba. Nespauskime vaikų kol jie maži, leiskime iki mokyklos pasidžiaugti vaikyste. Tiesiog mylėkime juos.

Auginate vaiką namuose, bet retsykiais norite turėti laiko sau? Profesionalių pedagogų priežiūra, daugybė vaikams įdomios veiklos ir gardus ekologiškas maistas - mes pasirūpinsime, kad jūsų vaikai laiką leistų prasmingai, smagiai, saugiai ir sočiai.

Mus rasite Vilniuje Paukščių tako g. 49, tel. pasiteiravimui +370 62521318